…

Ir kai ėjau aš tekančia prieš srovę upe, kai mano batuose skendo akmenėliai, o skaudžias nuospaudų žaisdas graužė smėlis. Į tolį pažiūrint galo nesimatė. Ilgai maldai įstrigo laikas. Žydėjo pieva labirintų. Ir skalavo krantus užsidegusi srovė. Čiulbėjo paukščiai ausį režiančiais balseliais. Kruvinom kojom vos jaučiau kur einu.