Rudenio taku

Rudenio taku, vaikščiojom kartu.
Nors mums šalta buvo,
Apglėbei paltu.

Žvaigždės švytėjo,
Laimės mums linkėjo,
Bet atsitiko  ne taip,
Kaip pasakose, romanuose.

Pried:
Ar atsimeni naktį šviesią,
Kai kaštonus rinkom dviese?
Nė nenoriu dvejoti, juk tai buvo tiesa.
Nes meilė kaip pienės pūkas,
Papūsi ir nuskris
Kaip ir mūsų meilė mintyse tik išlilks, tik išliks.

Verkiau per  dienas, naktis
Galvojau gal sugrįši
Bet aš per naivi, ak per naivi.
  
Bet prisiminimai liks šilti,
Kai apsikabinę glėbin.
Viens kitam kuždėjom,
Net mirtis mus neišskirs, net mirtis mus ne išskirs


Nuo likimo nepabėgsi,
Jis sutvertas ne palankus.
Kad galėtumėm vienas,
Kitam sakyt žodžius.

Pried:
Ar atsimeni naktį šviesią,
Kai kaštonus rinkom dviese?
Nė nenoriu dvejoti, jug tai buvo tiesa.
Nes meilė kaip pienės pūkas,
Papūsi ir nuskris,
Kaip ir mūsų meilė mintyse tik išlilks tik išliks.