Liūdnos dienos 1

Kartais aš fantazuoju. Jei nėra ką veikti arba tiesiog neįdomu. Tačiau kartais fantazuoju ir tada, kai mano gyvenimas būna netgi labai įdomus. Tokiomis dienomis miegoti nesinori, nes vis tiek sapnai negali pasiūlyti daugiau nei mano paties klejonės. Šitos vizijos, kurias regiu, kai labai pasistengiu, tarsi išbaigia mano tikrovę, nors pačios nėra tikros.

Retai pasitikiu savo prisiminimais. Sunku sekti, kas tikrai įvyko, o kas ne. Tokiomis dienomis jaučiuosi kažkoks išsekęs. Daiktai pasidaro tolimi, bet, keista, nenutolsta. Balsai tampa nebemieli, kartais, kai ūžimas galvoje visai įsismagina, jų ir nebesuprantu. Jei tuo metu kažką čiaumoju, tai tas maistas praranda skonį, o nuryti jo nebetenku jėgų. Tik laikrodį krūtinėje girdžiu. Girdžiu, kaip jis įsibėgėja ir daužosi vis dažniau, tarsi mano mirties akimirka jau riedėtų rieduliu nuo kalno, o aš laukčiau papėdėje. Žmonės sakė, kad pradedu drebėti, o mano besikilnojanti krūtinė spazmuoja taip, tarsi norėtų, kad uždusčiau. Bet dar nei karto nenualpau. Tokia durnystės banga užeina ir praeina pati sau. Blogą epizodą nuplaunu vėsiu vandeniu ir vėl kuriam laikui grįžtu į sąmoningą būvį. Kartais į tikrąjį pasaulį, kartais į savo. Prisiminimus atsijoti dabar būna dar sunkiau, tarsi geras lošikas, lyg kortų kaladę, būtų juos išmaišęs dešimt kartų.

Kartais pagalvoju, kad tai gali būti mano prakeiksmas. Nuolatinis blaškymasis tarp to, kas tikra, ir to, kas… na, ką galbūt prigalvoju pats. Tik galbūt. Kol kas šeimoje manęs vienintelio dar nepalietė jokia bausmė.
Mano tėvas nusižudė, kai man buvo trylika. Viskas, ką atsimenu, yra laukinio padaro garsai virtuvėje, tada kažkoks pabaisiškas staugimas ir sunkus dunkstelėjimas ant medinių grindų. Pasirodo, tai buvo jis. Norėčiau žinoti apie tai daugiau, norėčiau, kad apie mano tėvą sukurtų filmą ir aš galėčiau padiskutuoti su scenaristu. Be abejo, nemažai valandų praleidau apie tai fantazuodamas. Dar iki dabar bandau atspėti, kokia turėjo būti jo veido išraiška, kokie buvo jo veiksmai ir kokios mintys sukosi jo galvoje.

Motina niekada nebuvo pati mieliausia ir, nežinau, kaip čia gražiai pasakyti... Na, jos protą kartais užtemdydavo neaiškūs debesys, pilni dar nematomų žaibų, kurie išsilaisvindavo tiksliai keturios minutės po pirmos. Tada reikėdavo slėptis. Lįsdavau ten, kur spėdavau. Pirmą kartą, kai tai nutiko, paprasčiausiai palindau po lova. „Oi, kaip neorginalu, durniau, sugalvok kažką geresnio, nesityčiok iš manęs” – kartojo motina. Mane ištįsė už kojos, kuri, pasirodo, šiek tiek kyšojo iš po čiužinio. Gavau nemažai lupt, o kai ant grindų pradėjo lašėti kraujas, motina manęs pasigailėjo ir uždarė į tamsų kambarėlį rūsyje. Nuo tada slėpdavausi atsargiau. Ir man pavykdavo. Galiu pridėti tik tiek, kad po tėvo nelaimės motinai lengviau nepasidarė.

Toliau, toliau, toliau... toliau turiu sesę. Turėjau. Jaunesnę. Man dabar aštuoniolika, tai jai maždaug penkiolika. Ji mirė, kai skaičiavau keturioliktus gyvenimo metus. Nežinau, nuo ko mirė. Tiksliai niekas nežino, nes kūno nesurado. Niekam nesakiau, bet paskutinį kartą jos spiegiantį balsą girdėjau lygiai šešios po pirmos. Matyt, nepavyko pasislėpti. Na, bet pati kalta.

Mėgstu šias tris istorijos sulyginti su kažkokiais senovės burtais. Kas ten žino, gal koks mano proprosenelis kadaise pavogė kokį šūdniekį iš raganos ir ši užtraukė prakeiksmą visai giminei. Kol kas manasis dar nepasireiškė. Tačiau kartais suabejoju ir tuo. Kartais apima tokia galinga paranoja, kad su manim kažkas negerai. Lyg turiu keletą draugų, gal su viena mama gyventi ir nelabai patinka, bet visa kita juk normalu! Aš esu visiškai noramlus ir taškas. O tos išgalvotos baimės, tie prakeiksmai, kaip aš mėgstu vadinti, ne visada būna vienodi. Ir ne visada fiziniai. Pavyzdžiui, būna dienų, kai manau, kad nesugebu mylėti.