Rašyk
Eilės (77282)
Fantastika (2264)
Esė (1538)
Proza (10806)
Vaikams (2638)
Slam (65)
English (1199)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 32 (5)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







VIII

Gegužės 31-oji.

Buvo jau turbūt po vidurnakčio, kai pamačiau, jog kolona priekyje sustojo. Nebėjome priekin ir mes. Netrukus toli priekyje šalia amerikiečio, laikančio žibintą, išniro iš tamsos siluetas žmogaus su deglu rankoje. Mirgančioje deglo šviesoje iš toli nelabai, ką galėjome įžiūrėti, bet atrodo, jog nepažįstamasis pamojo kolonai judėti toliau ir sekti paskui jį.

- Manau reikėtų pasitraukti nuo kelio ir eiti lauku, nes jie turbūt stebės jį dėl visa ko, - tariau.

Teta pritariamai linktelėjo.

- Nepervargai? - tyliai susirūpinusi paklausiau, nes jau kokias tris valandas kulniavome iš paskos.

- Ne, galima sakyti vos spėjau pramankštinti kojas, - atsakė ji ir šyptelėjo.


Kai atsargiai statydamos kojas ant samanotų kupstų ėjome lauku, paklausiau:

- Nutuoki kur esame?

- Manau nuėjome maždaug septynias ar aštuonias mylias į vakarus nuo Sent Mertono pagrindiniu keliu, o dabar jau kokia mylia kaip esame išsukę į šalutinį keliuką. Sunku ką įžiūrėti, eime arčiau ir tikiu tikrai atpažinsiu šią vietą. Negali būti, kad Dertmore man yra nežinomu vietų!

Tetai tai tarus kolona kaip tik pradėjo kilti į kiek didesnį nei visur aplink kalną. Į jį kilome ir mes. Buvo nelengva ne keliu, nakties tamsoje kopti nors ir nelabai stačiu, tačiau stambiais akmenimis nusėtu šlaitu. Aš ėjau priekyje ir prireikus paduodavau tetai ranką prieš rimtesnę kliūtį. Iš pradžių nepastebėjau, bet vėliau išryškėjo pastato stogo kontūrai. Pasiekus šlaito viršų, atsidūrėme plynaukštėje. Už dviejų šimtų jardų nuo mūsų grubiai tašytų akmenų dviejų aukštų pastatas, o netoliese, kiek tolėliau, dar vienas, bet mažesnis.

- Manau žinau, kur esame,  - prakalbo teta. – Tai Forgintoro karjeras.

Nieko neatsakiau, o tik apsižvalgiau aplink ir įsižiūrėjau priešais į tolį. Išties, Šalia minėtųjų pastatų, tai kas priminė paprasčiausią uolą, buvo akmens luitų kalnas, o plynaukštės gale tai, ką buvau palaikiusi tamsiu nakties horizontu, įsitikinau esant granito uolų siena su neįžvelgiama gelme centre. Apie Forgintorą žinojau, kad tai artimiausias panašus savo dydžiu į Sent Mertono granito karjeras, tačiau nepriklausąs Ansonams.

- Kieno nuosavybė yra Forgintoras? – paklausiau.

- Jei atmintis neapgauna, tai Pereirų, žydų šeimos, turtas. Jie taip pat verčiasi prekyba Plimute.

Mums bekalbant misteris Deivisas nusekė paskui vilkstinę atlydėjusį nepažįstamąjį į mažesnįjį namą. Tuo tarpu likę darbininkai vežimus su atgabentais luitais gabeno už didesniojo pastato.

- Tai Pereiros tie paslaptingieji prekybos tarpininkai? – pasakė teta.

- Panašu, kad taip. Tačiau kam parduoti tarpininkas – juk mažiau pelninga, tuo labiau, jei nesunkiai galima rasti pelningų tiesioginių klientų. Dar keisčiau, kad Ansonas parduoda kaimyniniam karjerui tarsi nė nebandytų su juo konkuruoti.

- Ir dar slapta! - Pridūrė teta.

- Galvą guldau, turi būti rimta priežastis!

- Gal grafas slepia, pavyzdžiui, mokesčius? – spėjo teta.

Aš abejojau.

- Vargu, jei slepiami mokesčiai, tai klastojamos prekybos sutartys, deklaracijos, o tai daro daugelis ir tikrai negabeno tonas sveriančių krovinių naktį. Ne čia šuo pakastas, tačiau čia pamatėme viską ko reikėjo tikėti.

Pavargusios lėtai patraukėme Sent Mertono link. „Iš Ansono ar amerikiečio nieko naujo neišspausiu, “ – mąsčiau. „Tačiau Pereiros gal bus atviresni? “


Birželio 1-oji.

Vakar diena buvo tarsi susikeitusi vietomis su naktimi. Iš naktinio žygio į Forgintorą grįžome tik saulei tekant, tad iki vidurdienio vaikščiojau iš paskutiniųjų bandydama neužmerkti akių, kol neištvėrusi pasidaviau ir lyg užmušta prasnaudžiau iki pat šio rytmečio.

Laukė kelionė į Plimutą, kur tikėjausi sutikti Perereiras. Toptelėjo į galvą mintis, jog bus daug lengviau kalbėtis su prekybininkais kaip klientei. Tarkim, sumaniau statytis nedidelį dvarelį. Žinoma, tokių reikalų viena moteris tvarkyti negali, todėl reikalingas kompanionas. Iš ko rinktis nelabai buvo, tad nusprendžiau kreiptis į jaunąjį Farlį pagalbos.

Pastoriaus sūnų kaip tik radau klebonijoje, kol jo tėvas tuo tarpu ruošėsi šventoms mišioms bažnyčioje.

- O, panele Morgan, kam turėčiau būti dėkingas už šį malonų vizitą? – pasveikino mane misteris Farlis.

- Ateinu pas jus su vienu prašymu, tikiuosi šiandien neturite rimtų planų?

Pastoriaus sūnaus akys iškart nušvito.

- Juk puikiai žinote, kad niekada negalėčiau jums atsisakyti? Kuo galėčiau jus pradžiuginti šiandien?

- Šiandien vienai valandėlei man žūtbūt reikia pavirsti ponia Farli, - išpyškinau, nes lėtai tokio iš pirmo žvilgsni absurdiško prašymo tikrai nebūčiau išdrįsusi išsakyti.

Mačiau sumišimą jo akyse.

- Galbūt aš ne taip supratau, bet jūs prašote šiandien trumpą laiką pabūti jūsų vyru? – sutrikęs paklausė jis nuraudęs, tyliu balsu.

Pati pasijaučiau nemaloniai, tad puoliau aiškinti:

- Žinau, kad prašymas įžūlus ir viliuosi, kad įstengsite man kada nors atleisti, bet reikalas toks..

Tuomet jam atskleidžiau savo planus. Rodos jam patiko mano pasakojimas ir idėja, nes ne vieną kartą šyptelėjo.

- Ar sutinkate leistis į šitokią avantiūrą, misteri Farli? – paklausiau baigusi.

- Jei tik mano pavardė nepadarys jums gėdos, man bus tik garbė jums pasitarnauti, panele Morgan, - atsakė jis nuoširdžiai.

Akmuo nuo širdies nusirito, kai pastoriaus sūnus šitaip lengvai ir paprastai priėmė mano pasiūlymą. Juk geriau pagalvojus daugelis tokį prašymą geriausiu atveju būtų praleidę kaip juoką, tačiau labiau tikėtina, jog būtų palaikę mažų mažiausiai nepadoriu. Taigi, buvau širdyje karštai dėkinga jaunajam Farliui už ne snobiškumą.

- Nešnekėkite nesamonių, neįsivaizduoju kaip jūsų pavardė galėtų atnešti gėda man, paprasto... paprastai londonietei (vos neišsprūdo „paprasto majoro žmonai“, bet Farlis, rodos, to nepastebėjo.) Tuo labiau, jei taip bus tik vieną kitą valandikę.

Pastoriaus sūnus žiojosi kažką sakyti, bet persigalvojo, todėl aš tęsiau:

- Tik reikėtų paskubėti, kad spėtume nusigauti iki pašto karietos kelio, vedančio į Plimutą ir...

- Siūlote keliauti pašto karieta? – pertraukė mane misteris Farlis – Šito tikrai negaliu leisti, be to, kur matėte jaunus dvarininkus, keliaujančius ne nuosavu transportu? Eime paskui mane! – entuziastingai tarė jis.

Taip jis patraukė į kiemą ir aš nusekiau paskui jį.

- Tikiuosi mokate jodinėti, panele Morgan? – tarė jis eidamas.

- Atvirai tariant, senai jojau, - atsakiau kiek nuraudusi mat bijojau pasirodyti gležna. – Londone nedažnai pasitaiko tokių progų, bet viliuosi, kad senų dienų įgūdžių nebūsiu praradusi.

- Tuomet viskas bus gerai – tokių įgūdžių neįmanoma prarasti, - padrąsinamai tarė jis ir mes priėjome ūkinį pastatą su plačiais bei aukštais mediniais vartais.

Misteris Farlis nukėlė vartų skląstį ir vieną po kitos plačiai atidarė abejas vartų puses.

- Štai, mūsų nedidelės arklidės. Užeik, - padrąsinamai mostelėjo jis man ir mes įėjome vidun. Čia stovėjo du gardai žirgams. Priešingai nei sodas, arklidės atrodė tvarkingos ir kruopščiai prižiūrimos. Buvo juntamas net malonus šviežio šieno kvapas.

Jis atidarė vieną iš gardų ir išvedė širmą kumelę.

- Susipažink – čia Viktorija, ji nuneš tave iki Plimuto greičiau nei bet kokia pašto karieta. Kaip tau ji? – paklausė misteris Farlis, perbraukdamas ranka savo šviesių plaukų sruogas. 

- Gražuolė, - tariau paglostydama karčius.

Išties, jos pilkšvas kailis beveik žėrėjo, galėjai pagalvoti, kad šukuojama dieną naktį.

- Neabejoju, kad nė iš tolo taip nuostabiai neatrodytų, jei ne jūsų, misteri Farli, rūpestis, - pridūriau.

- Labai prašau, vadinkite mane Ernestu. Juk vieną kartą ten, Ekseterio gatvėje to taip pat buvau prašęs.

- Jūsų teisybė, kas savo antrąją pusę vadina pavarde – tik labai šalti žmonės, tad lygiai taip pat vadink mane Emiri, - linksmai tariau. – Beje, o su kuo tu, Ernestai, josi, jei man paskolini savąją gražuolę? – paklausiau.

- Paimsiu senąjį eržilą, - tarė jis patenkintas ir atidarė antrąjį gardą.

Viduje iškart kažkas piktais suprunkštė.

- Jis senas niurgzlys, - pasakojo Ernestas išvesdamas tikrai ne pirmos jaunystės bėrį. – Beje, jis vardu Šafranas. Retkarčiais tėvas keliaudamas dar paima jį kartu, bet pastaruoju metu daugiau laiko praleidžia besiganydamas čia, todėl neišsigąsk – kartais būna irzlus ir nemėgstą svetimų, visai kai toris. Tačiau reikia pramankštinti ir senus kaulus, tiesa, Šafranai?

Šis atsakė kasdamas kanopa žemę, taip matyt bandydamas virsti vėl tuo galingu žirgu, kurio šešėliu dabar buvo tapęs.

Greitai pabalnoję žirgus išsiruošėme į kelią. Šafranas iš pradžių gan sunkiai ir nenoriai vilko kojas, bet galiausiai perėjo prie ristelės. Tuo tarpu Viktorija atrodė nė nepastebėjo naujo raitelio ant jos nugaros. Jojome gan sparčiai, daug nekalbėdami. Sutikome tik vieną kitą pakeleivį. Nenuostabu, šio, tiesaus į kelio į uostamiestį, daugelis vengė ir mieliau rinkosi šiaurinį ar pietinį kelius, mat mūsų pasirinktas maršrutas vedė per tą laukinę ir negyvenamą Dertmoro dalį. Geras dešimt mylių galėjai nė nesivilt užtikti nė menkiausią civilizacijos pėdsaką – aplink vien laukai, vien samanotos ir skurdžios, šiurkščios žolės pievos, kuriose dar vidurdienį laikosi rūkas, neleidžiantis matyti didesniu nei trijų šimtų jardu spinduliu. Tuo gamtos aprašymas ir baigiasi, nes vargu ar čia būtum išvydęs nors kokį medį, upokšnį, nebent menką kemsyną. Tačiau likusios kitos dešimt mylių kuo toliau, tuo labiau dovanojo mūsų akims įprastą Pietų Anglijos vaizdą: dirbami laukai, gyvatvorės žyminčios jų ribas, vienas kitas kaimas ar net didesnis miestelis, viena kita giraitė ar atžalynas iškirsto miško vietoje.

Šįkart mus pasitiko ne ištaigingas katedros bokštas, o aukštų laivų stiebų miškas bei sakytum pasipūtėliškas Smitono bokštas, Plimuto švyturys, stovintis uolų bei nuolatinės bangų mūšos apsuptyje.

Užtrukom gerą valandą, kol radom žmogų rodos iš tiesų žinantį, kur galima rasti Pereiras. Buvome nukreipti į bevardę šalutinę gatvelę, netoli uosto molo. Sutiktas jūreivių būrelis, tikinęs, kad jiems patiems ne sykį tekę gabenti Pereirų krovinius, nurodė mums pasibelsti į prieš paskutinį namą dešinėje pusėje. Vos didesnis už aplinkinius, šis namas savo fasadu menkai kuo teišsiskyrė. Niekuomet nebūčiau pagalvojusi, jog čia apsukrių verslininkų būstas. Jokios iškabos, jokio šurmulio. Pasibeldėme. Išgirdome tylius žingsnius ir duris atidarė tamsi tarnaitė ir nespėjusi nieko pasakyti tarė:

- Užeikit ir palaukit svetainėje.

Buvome palydėti į nedidelį kambarį vos su vienu siauru langu ir primygtinai priprašyti prisėsti ant minkštų baldų. Ilgai laukti nereikėjo, tad arbatos nei ko kito gaivinančio nepasiūlė. Netrukus tarpdury išdygo dar gan jaunas vyriškis su riebaluotų juodų plaukų ševeliūra. Rankoje laikė užrašinę.

- Gera diena, - tarė linktelėjęs abiem. – Jūs dėl kredito ar kitu reikalu? – tęsė jis šįkart žvelgdamas vien į Ernestą.

Aš tylėjau ir tik slapčia bakstelėjau alkūne Ernestui primindama jam jo role.

- Ak taip, mes dėl... na žinot... statybų, būtent dėl jų, tik dėl jų, - nervingai atsakė mano laikinasis sutuoktinis, tačiau jį klausęs ponas to atrodė nepastebėjo.

- Tarp kitko, - pridūrė jis lipant laiptais į antrą aukštą, - palūkanos pas mus visai nesikandžioja.

Ernestas tuoj pat jį pertraukė:

- Mes tik dėl statybų, gerbiamasis!

Nusprendžiau, jog bus geriau, jei įsiterpsiu:

- Nė kiek neabejoju, misteri...

- Pereira, madam.

- O, tai jūs būsit pats...

- Ne ne, aš Pereira jaunesnysis ir dar kartais tenka, kaip matote sekretoriaus dalia, - paneigė mano spėjimą jis ir kiek liūdnai šyptelėjo.

- Supratau, tai kaip sakiau, - tęsiau mintį, - nė kiek neabejojame, kad paskolos pas jus pačiomis geriausiomis sąlygomis, mat mieli mūsų draugai jūsų tėvo firmą rekomendavo. Tik šįkart mes kitu delikačiu reikalu turim garbės apsilankyti.

- Tai mums džiugu, - tęsė jis priėjus tamsaus koridoriaus galą, - kad apie mūsų kuklų darbą sklinda gera žinia.

„Įdomu, koks tas jūsų kuklus darbas iš tiesų... “ – mintyse pagalvojau.

- Luktelkit čia, - tarstelėjo jaunasis Pereira ir pradingo už raudonmedžio durų.

Po kelių minučių nekantravimo jau sėdėjome priešais Pereirų šeimos galvą. Nors nematantis viena akimi, tačiau šis seniokas matėsi buvo įsikibęs į gyvenimą visais dešimčia kaulėtų rankų pirštų.

- Kuo galėčiau būti naudingas šiai gražiai porai? – paklausė jis kimiu balsu ir pajutau kaip išpylė raudonis skruostus.

- Turime parengtą dvaro projekta, - atsakė Ernestas, - ir pažįstami rekomendavo jūsų firmą, parduodančią granito luitus, tikiuosi jie neklydo?

- Tikrai ne, kokio mąsto projektas? – nedvejodamas perėjo prie detaliu senasis verslininkas.

Bėda ta, jog nieko tikslaus nebuvome sumąstę, tas teko Ernestui improvizuoti. Kiek pagalvojęs atsakė aptakiai:

- Vienas iš tų mažesnių, dabar populiarų užmiesčio dvaro tipų. Tikslų planą pristatysime kitą kart. Dabar norėjo įsitikinti ar turėsite žaliavų pardavimui.

- Dėl to nekyla nė menkiausios abejonės, pone, - patikino jis, tačiau jo balse pajutau nusivylimo gaidelę, turbūt tikėjosi pelningesnio užsakymo.

- Taip pat mums svarbu iš anksto įsitikinti jūsų akmens luitų kokybę. Jie išgaunami Dertmore? – tęsė pokalbį Ernestas.

- Jūs labai gerai informuotas, - kreivai šyptelėjo misteris Pereira. – Taip, jie iš Dertmoro, o konkrečiai iš Forgintoro karjero, esančio jūsų minimo krašto pietvakarinėje dalyje.

Ernestas kiek per daug demonstratyviai suraukė antakius bei pasikasė pakaušį:

- Galvą guldau, kad draugai minėjo kažin kokį kitą pavadinimą... Semortoną? Semeritą?

Senasis verslininkas demonstratyviai atsikrenkštė.

- Negali būti, visame Dertmore Pereiros naudoja tik šį karjerą, beje, kitų nelabai ir yra.

Atlikdama savo vaidmenį įsitraukiau į pokalbį ir aš:

- Mielasis, ponas Pereira turbūt teisus, - tariau vis dar kaktą suraukusiam Ernestui, - jis be abejo geriau žino nei mes, be to, argi didelis skirtumas iš kur akmenys – juk svarbiausia, kad misteris Pereira, kurį taip rekomendavo mūsų draugai, sutiko imtis šio reikalo.

Gerą minutę tiek aš, tiek senasis verslininkas žiūrėjome į veido išraiškos vis dar nepakeitusį misterį Farlį. Staiga jis tarsi nušvito:

- Atsiminiau, dabar labai gerai prisimenu – jie kalbėjo apie Mertono, Sent Mertono granito karjerą!

- Aaa... – numykė mūsų pašnekovas, nudelbęs žvilgsnį į šalį, - Manau žinau apie ką kalbate, bet, deja, vėl būsite buvę suklaidinti – Sent Mertono karjera neveikia, ten tik vienu metu per klaidą buvo pradėta eksploatacija.

- Keista, - sumurmėjo Ernestas.

- Užtikrinu, kad Forgintoro granitas toks pat geras kaip ir Sent Mertono, nors kaip ir sakiau jis jau ilgą laiką nenaudojamas – jūsų draugai bus turbūt suklydę.

Ernestas žiojosi dar kažką sakyti, tačiau nusprendžiau, jog bus geriau pokalbį baigti, todėl įsiterpiau:

- Brangusis, užteks būti kvailai principingiems. Gerbiamasis ponas Pereira kalba protingai.

- Na gerai, tebūnie, - apsimestinai nenoriai tarė Ernestas. – Mes jau turime keliauti misteri Pereira, tikimės, kad parengtą planą jums galėsime pristatyti artimiausiu metu, - tarė jis ir jie paspaudė vienas kitam ranką.

- Susisieksime ir paštu, - pridūrė senasis verslininkas.

Atsisveikinus ir jau einant pro duris senasis verslininkas paklasė:

- Beje, labai įdomu – kuo vardu jūsų minėti draugai? Visuomet smagu prisiminti senus gerus klientus.

Ernestas sutriko ir nesugebėjo greitai ką nors suregzti, todėl aš tariau:

- Ak, tai mielieji Viljamsai, prisimenate juos?

- Na žinoma, Viljamsai, kaip galėčiau pamiršti, smagu girdėti, kad mūsų firma paliko tokį gerą įspūdį.

Nemanau, ar jis bent patikėjo mūsų istorija apie „mieluosius Viljamsus“, bet ką gali žinoti – Viljamsų daug, tad gal vienas kitas ir buvo užsukęs čia. Bet tai dabar nesvarbu – sužinojau viską ko reikia, grįžti čia nebeprireiks.
2022-08-07 19:59
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-08-07 20:32
gogo
priekin, priekyje
toliau neskaičiau

2 avansu
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2022-08-07 20:32
Kormilecaitė
Tai kad trumpas :).
Jau laukiau tęsinio.
Tiesą sakant, taip natūraliai ir įtikinamai aprašoma senoji Anglija, kad nesitiki rašant ne vietinį anglą. Arba aš būtent taip ją ir įsivaizduodavau. Pasikartosiu - kalba sklandi, įvykiai klostosi natūraliai, detektyvinis žanras savo vietoje.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą