Sveikimo kelionė

1 Skyrius

“1 žingsnis – pripažinome, kad esame bejėgiai kitų atžvilgiu ir, kad mūsų gyvenimas tapo nevaldomas“

Abigailė klausosi Natanielio, skaitančio žingsnius Coda susirinkime ir jaučia stiprų vidinį pasipriešinimą. Ji nežino ar pajėgs vykdyti šią programą. Žodis Dievas jai jau senai kelia pyktį. Vaikinas žvilgteli į Abigailę ir šiltai nusišypso, bet Abigailę tai tik dar labiau supykdo. Ji piktai pažiūri į jį tarsi sakydama „atšok“. Be jos ir Natanielio susirinkime ratu sėdi dar penkiolika žmonių. Ant nedidelio staliuko dega žvakė ir padėtos kelios knygos. Nenoromis Abigailė pripažįsta, kad plazdenanti žvakės liepsnelė ramina ir sukuria jaukumą.

- Ar šiame susirinkime turime naujokų? – Formaliai paklausia susirinkimą vedanti moteris.
- Aš naujokė – šaltai ištaria Abigailė.
- Malonu, gal norėtum prisistatyti? – Jau draugiškesniu ir drąsinančiu tonu pasiteirauja vedančioji.
- Abigailė ko-priklausoma.
- Sveika, Abigaile – visi žmonės ištaria vienu balsu.

Merginai tai neįprasta, bet ji neparodo nustebimo. Nerodo jokių emocijų. Per ilgus metus susikaupęs pyktis ir nuoskaudos po truputį pradeda atslūgti. Ji pradeda jausti kažką nepaaiškinamo. Tarsi susirinkime būtų dar kažkas be gyvai esančių žmonių. Ji susikoncentruoja į liepsną teikiančią jai nepaaiškinamą ramybę. O gal tai vis dėl to ramybės maldos, kurią skaitėme susirinkimo pradžioje poveikis? Ne! Ta malda tik tušti žodžiai. Iš viso ką aš čia veikiu? Kur aš čia iš viso papuoliau, gal čia kažkokia sekta? Ai, teisingai, sveikstu nuo ko-priklausomybės... Vis tiek blogiau nebebus. Ji nepaliaujamai kovoja su savimi. Beveik nemato kitų kambaryje esančių žmonių. Rodos lieka tik ji ir ta žvakės liepsna ir kažkur nutolę žmonių balsai. Kažkas skaito dienos skaitinį. Beveik negirdi kitų žmonių pasidalinimų. Tačiau Natanielio balsas greitai gražina ją į realybę.

- Abigaile, gal nori pasidalinti. Visi jau pasidalino, likai tu. Jei nori žinoma – kreipiasi į ją tas įkyruolis Natanielis.
- Šiandien nenoriu. Gal kitą kartą. – Burbteli net nežiūrėdama į vaikiną. Pasiūlymas atsiverti prie visiškai nepažįstamų žmonių ją labai gąsdina. „Atsisverti“ jai yra „parodyti savo pažeidžiamumą“ sinonimas.
- Kadangi visi kas norėjo pasidalino, siūlau baigti susirinkimą ramybės malda – vėl šaltu formaliu tonu prataria vedančioji.

Ir vėl. Nieko geresnio negali sugalvot? Mergina eilinį kartą susierzina. Toliau dar keisčiau. Visi atsistoja, susikabina rankomis ir garsiai vienu balsu kalba tą pačią ramybės maldą. Čia tikrai kažkokia nesąmonė. Kam to reikia? Visiems paleidus vieni kitų rankas Natanielis vis dar laiko Abigailės ranką.

- Paleisk jau. Kiek dar laikysi... Jau baigėsi malda.
Vaikinas paleidžia, bet šiltai jai nusišypso kas ją dar labiau supykdo.

Kas po galais šiam vyrukui negerai? Kodėl jis taip rodo dėmesį jai?

- Mes po susirinkimų dar pasiliekame išgerti kavos/arbatos ir užkandžių. Gal norėtum pabūti?
- Žinoma – neprieštarauja, bet tik dėl to, kad nenori grįžti namo.

Vaikinas palydi Abigailę iki virtuvėlės kurioje sudėtos įvairių rūšių arbatos, kava, sausainiai, saldainiai, šokoladas ir braškės. Mergina nejučia nusišypso sužavėta tokiu svetingumu. Viena draugiška mergina paklausia ar galėtų ją apkabinti. Ir nors ji visai nepažįsta tokį pasiūlymą pateikusios merginos suvokia, kad ir pati nori apkabinimo. Todėl netarusi nei žodžio apsiveja rankomis nepažįstamąją, o šiai padarius tą patį Abigailė prikanda lūpą stengdamasi nepravirkti, tačiau akyse pradeda kauptis ašaros. Jau ilgą laiką negavo švelnumo iš kitų žmonių. Viskas kas ją iki šiol siejo su kitais žmonėmis tai atsitiktiniai seksualiniai santykiai, visiškai nesvarbu su vyrais ar moterimis, ieškant paguodos, trumpo pabėgimo iš ją slegiančio vienatvės ir tuštumos jausmo, žinant, kad ryte nebepasimatys. Ji nė neklausdavo savo partnerių vardų, o jiems paklausus jos vardo ji pasakydavo pirmą į galvą atėjusį vardą. Rodos ji niekam iš tikrųjų nerūpėjo. Vaikystėje tėvų buvo aprūpinta tik materialiai. Jokio emocinio ryšio, jokio švelnumo. Apie apkabinimus ir pasakas prieš miegą ji galėdavo tik pasvajoti. Nors maisto, žaislų ir gražių drabužių netrūko, Abigailė žinojo, jai reikia ne to. Ji gerai mokėsi ir norėjo, kad tėvai didžiuotųsi jos gerais pažymiais, tačiau tėvams rūpėjo tik darbas ir geras įvaizdis. Merginos stovi apsikabinusios gal minutę. Abi visiškai praradusios laiko nuovoką.

- Ačiū. Man senai to reikėjo – ištaria Abigailė šluostydamasi ašaras.
- Kažkaip pajutau, kad tau apkabinimas praverstų. Ir jei tu nieko prieš, gal galėtum duoti savo telefono numerį?
- Žinoma – ji padiktuoja naujai draugei savo numerį.

Visi likusieji išsirenka norimus gėrimus ir vienas iš vaikinų juos užpila. Abigailė pasirenka vyšnių skonio arbatą ir nekreipdama dėmesio į saldumynus paragauja braškių. Jų skonis primena vaikystę. Vasaras pas senelius su kuriais ji jautė šiokį tokį ryšį. Prisiminė kaip atsisėsdavo seneliui ant kelių, prisiglausdavo prie krūtinės ir šis ją sūpuodavo kaip kūdikį. Abigailė saugo šiuos mažus prisiminimus kaip didžiausią lobį. Prisiminimai yra vienintelis dalykas kurio niekas iš jos negali atimti. Viskas praeina, bet prisiminimai lieka. 

- Vaikystės skonis – netyčia garsiai ištaria ir susigėsta – atsiprašau, užsisvajojau.
- Nieko tokio, visiems pasitaiko.

Nuoširdus bendravimas, šilti neformalūs pokalbiai, nors nemažai jų vis tiek susiję su ko-priklausomybe ir sveikimo patirtimi, jaukus pasisėdėjimas su karštais gėrimais tikrai palieka merginai gerą įspūdį ir praskaidrina vėsų rugsėjo vakarą. Gal tikrai esu ten kur ir turėčiau būti ir jokia čia ne sekta? Gal aš tiesiog per jautriai sureagavau? Abigailės gynybos mechanizmai po truputį pradeda silpnėti, o pastatytos nematomos sienos skilinėti. Tai tikrai nekelia saugumo jausmo ir ją apima nerimas, tad ji vėl jas atstato. Tai per daug gerai, kad būtų tiesa. Tokia bendrystė realiame gyvenime neegzistuoja. Dabar jie draugiški, bet vos pradės mane geriau pažinti, kaip ir visi kiti, mane paliks, visi palieka.

Pasibaigus susirinkimui ją apkabinusi mergina parveža ją namo. Mergina padėkoja draugei ir grįžta į savo vieno kambario butą. Nusimeta batus ir striukę vietoj padeda ant sofos. Tarsi automatiškai atsidaro butelį vyno, įsipila į taurę ir įsitaiso ant plačios palangės. Tai jos skaitymo ir pabuvimo su savimi kampelis. Susisupusi į antklodę ir atsirėmusi į pagalves pradeda gurkšnoti vyną žiūrėdama pro langą. Gurkšnoja lėtai, mėgaudamasi vaizdu pro langą ir vyno skoniu. Jaučia kaip vynas lengvai svaigina ir sukelia šypseną. Stebi kaip sukyla vėjas ir pradeda be gailesčio supti medžių šakas priversdamas jas mesti lapus. Netrukus į lango stiklą pradeda belsti dideli lietaus lašai palydimi tolimo griaustinio. Rugsėjo pradžia. Ji viena iš nedaugelio merginų kuri mėgaujasi rudeniu. Neišgėrusi nei pusės taurės vyno mergina užsnūsta vis dar sėdėdama ant palangės galvą atrėmusi į sieną. Prabudusi lėtai išgeria likusį vyną klausydamasi lietaus lašų. Už lango jau sutemę, gatvių šviesos pro aplytą langą aprodo, kaip abstraktaus meno dailininko paveikslas nuo kurio sunku atitraukti akis. Ir nors rytoj į darbą nereikia, mergina nusprendžia eiti miegoti. Susisupusi į antklodę telefone susiranda savo grojaraštį ir tyliai jį įsijungia. Mėgstamiausių dainų melodijos susipina su lietaus lašais ir Abigailė nugrimzta į gilų ramų miegą.