nepertraukiamas ryšys

šįkart apie ryšį
kurs artina sieja atveria
širdis tarsi dėžutę
į kurią dedant kaskart atsiranda
                    malda

o kad imtume ir nuolat joje būtų
kai ieškom
be jokio nepritekliaus

lelijų žydėjimą menant kaip rūbą
kurs nekainuoja
bet puošia labiau nei karalių Saliamoną
be rytdienos rūpesčio
nes bus pasirūpinta

ganyklą sau randant vilkų atbaidytą
ir vieną pamestą avelę
nors buvo jų šimtas
kiekviena jų vertinga
pažįsta iš balso

vandens su gyvybe
kai trošku ir žiopčioji žuvim nebyle
pagirdo Jis
kalbos dovaną duoda
maitina minią iš trupinių

nors eitum per slėnį šešėlių tamsiausią
pakliuvęs liūtų duobėn
medų kurs varva
be baimės ragautum

artumo per tylą
sustojant apstumo
pripildyti taurę tuštybės Tavim