Plaštakė Bernadeta

- Bernadeta, pabūk rožės  žiedlapiu. Jie juk taip greitai nuplyšta, - sušnabždėjau gesindamas dar vieną cigaretę. Nusižiovavau ir papurčiau galvą. Prunkštelėjau, suvokęs, kad kalbu su skraidančiu padaru, kuris nieko nesupranta. Vis dėlto, patiko man ta plaštakė. Jos gelsvai rudi sparneliai raminančiai šiugždėdavo kaip kepimo popierius. Kartais mąstydavau, ar ši plonasparnė gražuolė žino, kad turi vardą.
Vėlų šeštadienio vakarą mano svarstymus apie plaštakę nutraukė birbiantis telefonas. Paskambino kažkuris iš draugelių, nesupratau, ar siūlė pažaisti futbolo, ar išgerti. Aš aišku sutikau. Pravėriau langą, nes kambaryje taip karšta buvo, kad vos galima prakvėpuoti, apsivilkau odinę striukę ir išėjau. Žingsniuodamas pakėliau galvą į dangų, kad nematyčiau apspjaudyto šaligatvio. Prisiminiau Bernadetą, kuri galėjo išskristi laukan. Pagalvojau, kad gal plaštakė dabar tupi ant žvaigždės, krutina ūselius, žiūri spindinčiomis akutėmis. Turbūt mato  kaip aš jai šypsausi.
- Vytka, ko toks laimingas? Pasiruošęs išmest stiklelį? - gergždžiančiu balsu pasakė vyriškis ir paėmė už parankės. Bandžiau ką nors išlementi, bet nutilau, išgirdęs gaujos žvėrišką žvengimą. Mane nusitempė į  smuklę, kurioje grojo tranki muzika.
- Brendžio?! Ko nors stirpresnio?! - rėkė tiesiai į ausį. Girdėjau, bet nebuvo jėgų atsakyti. Toje spalvų, kvapų ir garsų maišatyje pasijaučiau kaip vienišiausia būtybė pasaulyje. Staiga tamsias mintis nušvietė mažytis saulės blyksnis. Ant alkūnės nutūpė ir priglaudė vėsius sparnelius mano Bernadeta. Net mirktelėjo.
- Į ką ten taip žiūri, Vytka? Velniai rautų, kiek čia parazitų! - sukriokė senis bei taukštelėjo per alkūnę. Plaštakė krito, kelis kartus virptelėjusi suglebo. Ją sutrypė batu ir Bernadeta pavirto dar viena prišnerkštų grindų dulke. Man atėmė kvapą. Išlėkęs pro duris puoliau šaukti nesavu balsu:
- Jūs nesuprantat! Jums tik gerti, gerti ir žvengti terūpi!
Parbėgau namo ir kritau į lovą. Po bemiegės nakties atsikėliau švinine galva ir pažvelgiau į rožę, kuri buvo varganai palinkusi, be žiedlapių. Ant mano alkūnės švelniai nusileido dulkelė. Gal tai plaštakės dulkelė?  Atsargiai ją padėjau ant nunarintos gėlės galvutės. Po kiek laiko išaugo naujas, geltonas žiedas.
- Tai tapai rožės žiedlapiu, Bernadeta? - ištariau, glostydamas šviesų gamtos stebuklą.