Rašyk
Eilės (77853)
Fantastika (2280)
Esė (1536)
Proza (10855)
Vaikams (2678)
Slam (67)
English (1203)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 20 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Negalėčiau pasakyti, kada konkrečiai mano gyvenimas pasisuko bloga linkme. Gal, kai pakeičiau mokyklą, nebegalėjusi pakęsti klasiokų patyčių ir mokytojų neapykantos, tarsi mes būtume kalti už jų mažas algas? Gal, kai naujojoje mokykloje užsirašiau į debatų būrelį, tikėdama, kad gerais argumentais kelias į šviesią ateitį grįstas, ir ten susipažinau su krūva ginčytis mėgstančių tipų, kuriems, regis, kraujas užvirdavo, kai kiti nesutikdavo su jų požiūriu? Taip, tikriausiai ten, nes būtent ten susipažinau su ponu Velnio Advokatu, mokančiu visus argumentus apsukti taip, kad būtų jam naudingi, ir netgi tie, kurie niekad nepritrūkdavo argumentų pagrįsti savo pozicijai, debatuose su juo staiga pasijusdavo iešką žodžių kišenėse, o tos pasirodydavo besą kiauros. Tuokart maniau, kad ateitis aiški.

Tas bjaurybė buvo tikrai žavus. Visa laimė, kad ne aš viena taip maniau, tad dėl to truputį mažiau gėda – bet kuri mergina galėtų būti mano vietoj. Iš anksto suplanuotas audringas kalbas, pažvelgusios jam į akis, pamiršdavo ir kitos debatų klubo merginos, o keletas vaikinų, besiginčydami su juo pajutę beprarandą savo vyriškumą, klubą paliko. Aš irgi kritau jam į akį. Neabejoju, jog dėl to, kad net ir ekspromtu rasdavau gerą argumentą. Susiplanuotą pamiršti, bet ant smūgio rasti kitą, ne ką ne prastesnį – retas talentas, kuriuo galiu pasigirti.

Mano tėvai nežinojo, ar džiaugtis, ar liūdėti, man atradus savo pašaukimą. Pagaliau aš turėjau veiklos ir savanoriškai pasilikdavau po pamokų, kad galėčiau pasiginčyti su kitais klubo nariais. Tačiau išmoktas pamokas mikliai pritaikydavau ir namuose, ir tėvai, šiek tiek sumišę dėl to, kas vyksta, darydavo viską, ką aš juos įtikindavau daryti. Paskui pykdavo: oi kaip tu čia mumis manipuliuoji, gi žinai, kad neturim, nenorim, negalim, kaip tu čia ištraukei iš mūsų ir vieną, ir antrą, ir trečią. Bet aš jiems paaiškindavau: nekiškit čia manipuliacijų, manipuliuoti galima tik jausmais, o jus aš įtikinu naudodamasi griežta logika, ir jūs su manimi sutinkate, tol, kol nenueinate senais pažįstamais emocijų keliais. Ir taip iki kito karto…

Vienas vakaras buvo lemtingas. Vyko atviri debatai – mus stebėjo visa mokyklos bendruomenė, taigi ir mūsų tėvai. Debatų temas sužinojome tik atsisėdę į savo kėdes – štai ir mano retasis talentas teikti argumentus, regis, tiesiai iš oro, gavo sužibėti. Po šešių temų mudu su Velnio Advokatu susitikome akis į akį. Jis man – argumentą, aš jam – kontrargumentą. Fechtavomės žodžiais, žaidėme argumentų šachmatais, lyg tango žingsneliais apsukdavom priešininko tezes prieš jį patį. Jo akys šelmiškai žibėjo, mano skruostai degė. Auditorija prapliupo ovacijomis. Jis man nusilenkė, pasveikino nugalėjus, ir pakvietė į pasimatymą.

Mudviejų tėvai mokyklos aktų salėje sėdėjo šalia ir keitėsi komplimentais apie atžalas. Staiga mano gimdytojai viską turėjo, norėjo ir galėjo, ir man pačiai nespėjus susivokti, kas vyksta, mes jau mainėmės žiedais. Juk tai didžiausia laimė, argi ne?

Pasirodo, ne. Kas galėjo pagalvoti. Įsivaizduokite dabar mano sarkastišką juoką. Papuoliau kaip žuvelė į tinklą, staiga mano šaltakraujišką logišką būdą užgožė abiejų tėvų porų aikčiojimai, kaip mes vienas kitam skirti, kokie mes panašūs, kiek daug mes kartu galėsime nuveikti kaip Velnio Advokatai, Ponas ir Ponia. Tik per tuos džiaugsmus ir skatinimus štai ką pražiopsojau: kai džiaugsmą suteikia ginčijimasis, pritarimas turi pralaimėjimo skonį. O pralaimėti ponas Velnio Advokatas negalėjo, nė už ką, niekada, ir ypač ne prieš mane. Jo egoistišku žvilgsniu, aš turėjau būti jo asistentė, jo mamytė, auklė, valytoja, skalbėja, virėja ir subinės šluostytoja, ir bet koks mano „ne, nesutinku“ buvo kaip mat nutildomas man net nespėjus pateikti savo argumento. Jis įkalino mane sužadindamas jausmus, ir atsisakė priimti mano protą. Mano vietoje laisvai galėjo būti bet kuri kita mergina – tačiau tik aš laimėjau prieš jį, tik mane jis norėjo nugalėti, o nugalėti mane buvo įmanoma vieninteliu būdu: įkalinant, prijaukinant, padarant iš manęs skystą jausmų balą, atimant gebėjimą mąstyti šaltai.

Gyvenau lyg rūke. Tik vieną vakarą, kai jis eilinį kartą skaitydamas „Advokatūros Tiesą“ sušlamštė mano tris valandas gamintą vakarienę ir net nepasakė „ačiū“, ėmiau matyti kontūrus. Ne tokio gyvenimo aš noriu. Ne čia mano vieta. Apskritai, čia ne aš. Kur toji tikroji aš dingo? Ėmiau apgraibomis jos ieškoti. Išsiunčiau krūvą CV. Gavau atsakymą. „Ponia Advokatiene? Čia jūs, TOJI Advokatienė, Advokato žmona? Ak, ne, atleiskite, jau radome darbuotoją, kątik iš univero cypsinčią geltonsnapę, sėkmės! “

Pavardė. Ta prakeikta pavardė. Ji ne mano. Ji lyg narvas, lyg etiketė, lyg tie kvaili užrašai „čia buvo Vilius iš Gargždų“, tik šioji sakė „čia Velnio Advokato nuosavybė, neliesti, jei nenorit velniavos“. Kaip aš pati to nepamačiau. Bet dabar, kai gyvenimas ir būvis vėl įgavo apčiuopiamus kontūrus, kai rūkas prasisklaidė ir ėmiau vėl matyti save, žinojau, ką reikia daryti.

Tą naktį miegojau prastai. Gal jaudulys, gal pilnatis, gal miesto garsai. Prabudau švintant. Velnias dar knarkė. Radau santuokos liudijimą ir pasus – nepasiges. Išsiviriau kavos. Po keleto valandų, surijęs mano gamintus sumuštinius, atsigėręs mano ruoštos kavos, nežvilgtelėjęs man į akis, kurias pusvalandį užsidariusi vonioje gražinau, netaręs nė žodžio, jis išvyko. Kaži, ar pastebės, kad tądien grindys liko neplautos? Nes vos jam išėjus, namus palikau ir aš.

Nuėjau pas vienus tų, kurie išsigando mano pavardės, ir pasakiau, kad noriu jos atsisakyti. Viso gyvenimo Velnio užanty noriu atsisakyti. Kuo greičiau, tuo geriau. Cypsinti geltonsnapė nelabai žinojo, ką ir kaip daryti. Užtruko ilgiau, nei tikėjausi. Kai išėjau iš jų kontoros, buvo jau vidudienis. Nemiegojusi, pavargusi, bet su maža viltimi širdyje, pasukau link senamiesčio. Kaip seniai aš klaidžiojau šio miesto gatvėmis. Visą laiką tik su juo, tik ten, kur jam reikia, lyg koks aksesuaras. Niekada viena, niekada ten kur noriu aš. Įkvėpiau žydinčių liepų ir išmetamųjų dujų kvapo. Pagaliau aš vėl turėjau ateitį. Niekam neleisiu jos iš manęs atimti.

Saulė kepino. Pilvas gurgė. Pastebėjau pavėsyje įsitaisiusią kavinę, šalia pastatyta reklama skelbė: „Dienos sriuba – itališka MINESTRONĖ! “. Šyptelėjau. Pagaliau, pagaliau ne aš gaminsiu valgyti ir stengsiuosi įtikti, o gamins man, kol kaš sėdėsiu patogiai pavėsyje ir stebėsiu praeivius, nežinančius, kad jau greitai, taip greitai, aš nebebūsiu Advokatienė, būsiu vėl AŠ. Ir neabejotinai nugalėsiu tą prakeiktą Velnią, tiek kartų kiek reikės.

Baltais marškiniais apsirėdęs padavėjas atnešė man sriubą. Raudoname sultinyje plaukiojo daržovių gabaliukai ir kriauklelės formos makaronai. Ant viršaus lydėsi tarkuotas parmezanas, o ant jo ilsėjosi baziliko viršūnėlė. Buvau pernelyg užsisvajojusi apie savo laisvą ateitį, tad nemąstydama įmerkiau šaukštą ir pamaišiau sriubą. Pakėliau sultinio pilną šaukštą su riekele cukinijos ir makarono kriauklele, papūčiau, įdėjau į burną. Tikėjausi skonio palaimos – ir ją gavau, tačiau labai trumpai, nes kramtant cukiniją tarp dantų girgždėjo smėlis. Susiraukusi išžvejojau baziliką iš lėkštės dugno. Ant pačios jo viršūnės vis dar laikėsi prilipęs žemių grumstas.

Nemiga darė savo purviną darbą. Vietoj to, kad logiškai pagalvočiau, kad visiems pasitaiko suklysti – pažiūrėkit galų gale į mane – neteisybės jausmas nugalėjo, aš priėmiau tą purviną baziliką ir pirmuosius laisvus pietus kaip ženklą, koks gyvenimas laukia manęs, palikus Velnio užantį. Staiga užpuolė abejonė: galbūt geriau vėl pranykti rūke? Galbūt gyventi laisvai reikš ėsti purvą? Tas prakeiktas bazilikas kėsinosi į mano ateitį ir aš neketinau pasiduoti.

– Na, kaip sriubytė, ar skani? – išsišiepęs paklausė padavėjas.

– Jūsų bazilikai smėlėti, tarp dantų girgžda, – iškėliau jam baziliko viršūnėlę prieš nosį.

– Tai čia ne smėlis, čia prieskoniai, ponia, – jis įžengė į pavojingą teritoriją. Nežinojo, su kuo turi reikalą. Nieko nuostabaus, visi pažįsta tik Poną Advokatą, o ne jo žmoną, kol ji neturi savo vardo. – Pipiriukai, kuminas…

– Koks dar kuminas minestronėj? Po velnių, jei čia tik prieskoniai, tai prašau, suvalgykite pats šitą baziliką! Nagi, pirmyn!

– Ponia, gal jūs nusiraminkit…

Tą akimirką mano viduje kažkas sutrūko. Tikriausiai ta virvelė, prilaikiusi žmogiškumo ir civilizuotumo kaukę. Pasirodo, po ja nieko nebuvo. Kūną it marionetę užėmė PYKTIS. Logiškas protas vis dar nebuvo deramai atsibudęs po gyvenimo rūke. Jis tik pramerkė vieną akį ir stebėjo, kas vyksta. Štai mano kūnas atsistojo nuo staliuko, paėmė lėkštę. Padavėjas kažką aiškino, bet neregistravau, ką. Mano rankos staigiu judesiu šliūkštelėjo sriubą ant jo baltų marškinių. Jis suklykė. PYKČIUI buvo negana. Dabar abi rankos kėlė tuščią riebaluotą lėkštę ir leido ją žemyn, tiesiai padavėjui į galvą. Dunkst. Maži oranžiniai lašiukai pasklido aplink. Aukštyn, žemyn, dunkst. Lašiukai. Aukštyn, žemyn, dunkst. Lėkštė išsprūdo iš rankų, nukrito ant grindinio ir sudužo. Suskambo ausyse. Padavėjas rėkė. Kažkas pripuolęs apglėbė mane iš nugaros ir patraukė nuo jo, pasodino ant kėdės ir toliau tvirtai laikė.

– Policiją, policiją! Kvieskit policiją!

Padavėjas vilkosi marškinius, cha, nebepavyks jų išplauti, spėkit, iš kur žinau, spėkit, kas pono Velnio Advokato marškinius skalbė ir lygino, skalbė ir lygino, diena iš dienos lyg kokioj katorgoj. Oooo, pasirodo, nudegė biškį gražuoliukas, na, reikėjo pasilaikyt liežuvį už dantų ir neapeliuot į jausmus, tai viena pagrindinių argumentavimo klaidų, ko vaikus šiais laikais mokykloje moko?

Atvažiavo policija. Apklausė padavėją, kitus restorano svečius ir praeivius, mačiusius incidentą. Rado ant kėdės atlošo pakabintą mano rankinę. Atidarė ir ėmė kraustyti turinį. Raktai, piniginė, telefonas, servetėlės. Pasas, pasas, skyrybų dokumentai. Policininkas švilptelėjo. Išsišiepęs priėjo prie manęs.

– Na, ponia Advokatiene, tai kas dabar bus?

Pyktis rimo ir ėjo ilsėtis. Protas budinosi ir dėliojo ateities planus.

Dėka šio garbės nedarančio pykčio protrūkio Velnio Advokatas sutiks skirtis ir nesiožiuos. Netgi apsidžiaugs sužinojęs, kad nenoriu nešioti jo pavardės.

Velnio Advokatas tikriausiai atstovaus tą kvailą padavėją, ir, drįstu spėti, už dyką.

Aš galėsiu prašyti valstybės, kad suteiktų man gynėją. Bet galiu ir pati. Taip, jau seniai nesiginčijau kaip žmogus. Be to, privalau laimėti prieš tą šmikį. Tą kitą – irgi.

Ateitis įgavo aiškius kontūrus. Aš būsiu laisva. Jokių grotų – tikrų ar nematomų – mano gyvenime nebus.
2022-07-12 15:35
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-09-18 23:51
vakvakas
Man patiko kūrinio premisa. Idėja pavaizduoti tą lipnią pamažu susikaupančią frustraciją bei norą ištrūkti ir galiausiai nekonfencionalų protagonisto sprendimą. Tačiau nemanau, kad gera idėja atskleista tiek gerai, kiek galėjo. Trūksta spalvų. 3 
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-08-11 17:40
Pri
Pri
Patiko. Gal tikrai šiek tiek per daug moteriškas. 4,9
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-08-08 07:49
Fabrikantas
De Batai? Ar debatai? Trois. 3!
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-08-08 07:11
Daktaras Corona
Kokie dar debatai
3.3
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-08-08 05:38
cinikas ir nihilistas
Netikiu jokiais debatais mokykliniam konclagery.
Sex, narco ir debilai mokytojai, jokių debatų.
Neseniai dažiau taburetę ir duris lietuviškų šaltibarščių spalva. Šis tekstas nudažytas analogškai.

3,333
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-07-28 18:34
languota_ _ _
Anksčiau reikėjo galvoti advokatienei,  neįtikina mane išsilaisvinimo idilė -----
bet gerai sudėliota, mano mintis buvo rašyti apie smėlį tarp dantų, nerašysiu dėl to, vat
4---
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2022-07-22 14:05
pianissimo
Primena tokius romanėlius rožiniais viršeliais, kuriuos vartoja moteriškaitės kartu su Validoliu.
2
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-07-21 01:49
gogo
turinio ieškoma, ne kraustoma
ir tt

3
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-07-20 00:08
Gegužius
3,6
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2022-07-19 23:26
Viesulinė
Vaizdingas rašymas, perteiktos emocijos.Vykusiai įkomponuotas bazilikas.
4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2022-07-17 13:24
Passchendaele
4-
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (2)
Blogas komentaras Rodyti?
2022-07-16 16:53
lulu________________________________
Nevadinkit žmonių bjaurybėmis! trys balai.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-07-15 09:05
Gegužius
Iš žurnalo moterims
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-07-13 09:36
Loke1
galiu tik papriekaištauti dėl siužet.- vietomis pagauni save, jog perskaičius vieną sakinį, jau žinai kas maždaug bus kitame.
:)
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-07-12 20:01
Kaimo japis
'Krūva tipų' yra žiaurus paniekinimas, maždaug kaip stirta mėšlo.

3,3
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-07-12 18:11
VB7
VB7
Sakinių struktūra šiek tiek sausoka. Vaizduotė atgijo tik nuo sriubos išpylimo ant marškinių. Bet pati istorija gyvenimiška ir aktuali.
3
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-07-12 16:58
Kormilecaitė
Lyg ir viskas teisinga, mintis plaukia sklandžiai,tolygiai. Viskas vystosi logiškai, nuosekliai, teisingai. Bet kažkaip paviršiumi, paviršiumi. Toks kažkiek korespondentinis stiliukas. Pritrūko literatūros. Seki viską iš šalies, neįtraukia sudalyvaut. Būtų 3.
Bet subtilūs bazilikai ir sriubytė (nors ir ėdimas, anot)
Tai 3,5.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (2)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą