Rašyk
Eilės (77205)
Fantastika (2260)
Esė (1534)
Proza (10804)
Vaikams (2630)
Slam (65)
English (1189)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 10 (0)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







III



Gegužės 26-oji.

  Šeštadieniai - svarbios dienos kiekvienam Anglijos miestui. Į turgų susirinkdavo visi vietiniai ir apylinkių gyventojai - kas su tikslu, ką nors įsigyti, o kas tiesiog norėdami pasižmonėti. Taip ir mudvi šįryt, net nesulaukusios pusryčių meto, išsiruošėme į Sent Mertono aikštę, kur nuo saulėtekio rinkosi prekeiviai. Eidamos gatvele sutikome daugelį miestelėnų - vieni stebuklingai mane pažino, nors buvo prabėgę tiek daug metų nuo paskutinio apsilankymo čia, kitiems teta turėjo garbę pristatyti mane naujai, o tai jai buvo didžiausias malonumas - juk retai tokioje nuošalioje vietoje gali ką nors nustebinti kažkuo šviežiu ir egzotišku, atvykusiu iš pačio Londono!

  Aikštė buvo ovalo formos ir labiau priminė išplatėjusią gatvę. Iš dalies taip ir buvo - kiekvienas, keliaudamas nuo Ekseterio pusės granito karjero link - kitoje miestelio pusėje, nori nenori turėdavo praeiti ir pro šią Sent Mertono širdį. Turgaus dieną šį kelią blokavo eilės įvairiausių, spalvingų prekystalių. Duris plačiai atvėrę buvo ir nuolatiniai miestelio verslininkai. Abiejose aikštės pusėse buvo galima išvysti siuvėjo, kepurininko, batsiuvio iškabas. Sodriais kvapais vyliojo mėsininko, kepėjo krautuvėlės bei vietinė užeiga, kuri jau dabar buvo pilnutėlė norinčių praskalauti gerklę vienu kitu bokalu ar pradėti dieną sočiais pusryčiais.

  Kiekvienas turime saugome sau brangų vaikystės patiekalų skonį. Man jis slypi pyragaičiuose su mėsa, todėl nedvejodama užsukau pas kepėją. Jei reiktų pasakyti, kas yra labiausiai atsidavę savo darbui žmonės Karalystėje, nedvejodama atsakyčiau, jog būtent kepėjai. Kiekvienas iš jų alsuoja karštu tikėjimu, kad jo pyragaičiai yra neginčijamai gardžiausi visose Britanijos salose, o taip pat tikėtina - visame pasaulyje. Misteris Kukas pasitiko mane išskiestomis rankomis tarsi būčiau ta Grytutė iš vokiečių pasakos, kuri su Joniuku barstydama duonos trupinius pasiklydo tamsiame miške, tačiau dabar, ištrūkusi iš Raganos gniaužtų, laimingai sugrįžo. Besižvalgant po kepiniais nukrautas lentynas, tariau:

- Turbūt senai Sent Mertone buvo įvykęs toks niūrus... žiaurus nutikimas.

Kepėjo veidas apsiniaukė.

- Žinote, panele Morgan, jau visus metus mūsų miestelis nebe toks, koks buvo. Tarsi svetimšalio šešėlis būtų įsisukęs į mūsų gatves.

Atsakymas manęs nenustebino, juk kiekvienam anglui atrodo, jog nelaimę gali sukelti tik kažkas svetimo, nepažįstamo ir naujo. Norėdama pratęsti pokalbį paklausiau:

- Protu nesuvokiama, kas galėjo ryžtis tokiam nusikaltimui - turi būti rimtas motyvas! Bet atrodo niekam nieko netrūko, visų lūkesčiai pildėsi.

- Aš dar kartelį sakau, - tarė ponas Kukas purtydamas galvą, - katė įsisuko į balandžių būrį... Arba katinas, ir dabar netikėtai puolė. Tačiau kas tai, negaliu nusakyti, bet nuojauta neapgauna!

- Manote, kad santuoka nebuvo sėkminga?

- Sėkminga ar ne, didelio čia skirtumo! Sugyventi tikrai galėjo. Ansonų vietoje būčiau pasielgęs lygiai taip pat - idealu ištekinti dukrą už dvaro paveldėtojo, kaip sakant, giminės kraujas jos žemėje neišnyks! - tarė kepėjas kvatodamas.

  Iš krautuvėlės išėjau su pintinėle pyragaičių - pusę jų kepėjas atidavė dovanai, „kad būtų atlyginta už tas juodo pasninko dienas be jų. “ Žmonių aikštėje buvo dar tirščiau, nei prieš keletą minučių. Ieškodama tetulės Grifins vaikščiojau tarp prekystalių vis galvodama apie misterio Kuko žodžius. Stengiausi nekvaršinti sau galvos su spekuliacijomis, jog kalta svetima ranka - juk anglų šaltas žiaurumas mažai kuo skiriasi nuo itališkos vendetos. Tačiau manau galime būti tikri, jog Anos tėvai seniai siekė užtikrinti privilegijuotą dukros padėtį visuomenėje ištekinant ją už įpėdinio į senojo grafo Ansono turtą. „Apmaudu, kad moteris laikoma nepajėgi išlaikyti turtą ant savo pečių. Anos tėvas arba senelis turbūt yra priėmęs žemės paveldėjimo aktą, kuris įpareigoja kad tris ar keturias kartas į priekį turtą automatiškai paveldi artimiausias vyriškos lyties palikuonis be teisės žemes parduoti ar skaidyti, “ - padariau prielaidą. Taigi grafams tikrai nebuvo kito geresnio pasirinkimo, tačiau paveldėtojas misteris Deivisa galėjo elgtis kaip panorėjęs - paveldėjimo aktas tikrai neįpareigoja vesti turto savininkų atžalą. „Niekas nevertė jį ją vesti, “ - spėjau. Netikėtai į galvą vėl atėjo pono Kuko žodžiai apie svetimšalį - „Simonas Deivisas - amerikietis, gal kepėjas slapta turėjo omeny jį? “ Nugyniau šias mintis į šalį, niekuomet nebuvau linkusi kažką apie ką nors spręsti remiantis vien tautybės faktu. Tiesa slypi giliau, ten ir reikia žvelgti!

  Prie daržovių prekystalio nugirdau pardavėjos ir dviejų pagyvenusių damų šneką.

- Larsonui juk taip ir nepavyko atpažinti nuodų ar ko ten buvo jai primaišyta! Tokiu atveju viskas aišku kaip diena! - Triumfuojančia išraiška tarė pardavėja dėdama morkas į damų pintinėlę.

Abi pirkėjos klausiamu žvilgsniu susižvalgė, tačiau prekeivė tęsė toliau:

- Matau, kad jums dar tamsus miškas, tačiau pagalvokit geriau, - dėstė ji tarsi pristatydama auditorijai didį atradimą, - jei tai būtų buvęs opiumas, arsenikas ar bet koks kitas žinomas nuodas, jo poveikį būtų neabejotinai išskyrę.

„Taigi, žudikas buvo originalus pasirinkdamas priemone, “ - pamąsčiau.

- Nejau tu manai, kad čia senų ilgų pirštų darbas? - paklausė primoji dama, kuri, kaip pažinau, buvo našlė Hill, o jos kompanionė - mis Evans, kuri visą gyvenimą tik ir būrė jausmus iš ramunės žiedlapių.

Pardavėja dramatiškai linktelėjo ir ponia Hill ir mis Evans atradimu spindinčiomis akimis vienu metu tarė:

- Šeli!

  Akimirksniu prieš akis iškilo dabar jau juokingos, tačiau vaikystėje bauginusios istorijos apie raganą, kuri neklusnius vaikus (tokius kaip aš) pagrobs pilnačiai plieskiant nakties danguje ir nusineš toli toli į girią šiaurėje, anapus kalno. Šeli ji buvo vardu ir išties gyveno trobelėje už miestelio, tačiau ar ji ragana ar ne - tai jau kitas klausimas, bet vienareikšmiškai ji pažįsta geriau už visus šios žemės vaisius. Daugelis į ją kreipdavosi pagalbos - vieniems padėdavo, kitiems ne. Tokia jau raganos dalia - tie, kuriems Šeli mikstūros nepadėdavo, kaltindavo ją kerėjimu, o tie, kuriuos išgelbėdavo sunkioje ligoje, tiesiog dėkodavo laimingam atsitiktinumui.

- Manai, kad tai Šeli darbas? - paklausė pardavėjos Evans.

-  Nebūčiau nustebusi. Visuomet sakiau, jog jos gūžtoje vyksta pavojingi dalykai ir vieną dieną miestelis nukentės! Ne veltui babūnė pasakodavo, jog senais laikais laužo liepsna apvalydavo nelabojo darbus...

  Į paskutinius jos sąmojus nekreipiau nė mažiausio dėmesio - „Pikti, viduramžiuose užmigę svaičiojimai, “ - pagalvojau. Be to, kokį motyvą galėtų turėti Šeli šiai žmogžudystei? Kartais piktino Sent Mertono gyventojų tamsuoliškumas, tačiau stengiausi jų nesmerkti - juk retas buvo įgijęs aukštesnį išsilavinimą, o prietarai - tai vienas iš nedaugelio dalykų, paįvairinančių monotonišką kasdienybę.

  Galiausiai minios pabaigoje pastebėjau raudoną tetos skrybėlaitę. Kaip galėjau spręsti iš pilno pirkinių krepšio, teta sparčiu žingsniu jau buvo išnarsčiusi visas krautuvėles ir prekystalius. Ji sėdėjo ant suolelio ir tiriančiu žvilgsniu žiūrėjo į rytmečio saulės nutviekstus vakarinius uolingų kalvų šlaitus.

- Kokios mintys aplankė? - paklausiau.

- Kaip nuostabiai dera ką tik prasiskleidę auksiniai purienų žiedai ir samanoti seni rieduliai, nemanai?

  Kažką pritariamai numykiau, nes retkarčiais per daug rimtai nežiūrėdavau į tetos apmąstymus.

- Abu iš išorės šilti, jaukūs, - tęsė teta, - tačiau viduje šalti...

- Kodėl šalti? - sutrikus paklausiau. Aišku, kad akmuo po samanomis vėsus, tačiau žydinti gėlė man asmeniškai šilta visomis prasmėmis.

- Žinojai, kad purienos nuodingos?

  Papurčiau galvą ir nustebusi paklausiau iš kur ji pati tai žino.

- Prieš gerus metus perskaičiau knygelę, kurią radau Vilsono knygyne. Ten aprašyta dauguma mūsų salų augalų. Buvo visai įdomu ir, dabar sakyčiau, naudinga.

- Įtari, kad Ana nužudė būtent purienų ekstraktu? - susidomėjusi paklausiau.

- Ne, mieloji, - tarė purtydama galvą, - pavasaris buvo vėlyvas ir grafaitės mirties dieną purienos čia dar nebuvo suvešėjusios, be to, reiktų labai didelio kiekio, jog būtų padaryta neatitaisoma žala jaunam organizmui.

  Teta manau buvo teisi. Tačiau, jei ji rado tokią informaciją paprasto mažo knygyno leidinyje, tai bet kas iš miestelio lygiai taip pat turėjo galimybę ją perskaityti ir nežinia kokių dar pavojingų paslapčių apie iš pirmo žvilgsnio nekaltus apylinkių augalus sužinoti. Kulniuojant namo nupasakojau savo pokalbį su kepėju ir nugirstus sąmojus apie senąją Šeli.

- Žinoma, tas įprotis įtarinėti tik svetimus kvailas, tačiau, jei misteris Kukas turėjo omeny Simoną Deivisą, gal ir nereikėtų atmesti šio varianto, - svarstė teta, kai baigiau pasakoti.

- Kodėl taip galvoji, - paklausiau, - juk sakei, kad Ana ir Deivisas buvo bent jau iš dalies laimingi, tiesa?

- Tą patį manau ir dabar, tačiau per ilgą žmonijos istoriją įsitvirtino statistika, jog dažniausias žudikas - antroji pusė, - atsakė ji ironiškai šypteldama.

- Bet dažnas motyvas yra vienoks ar kitoks romanas, tačiau jo Deivisas neturėjo ir neturi, tiesa?

Teta pagūžčiojo pečiais:

- Turbūt me, tačiau kas tuos vyrus žino, - tarė ji ir abi linksmai nusijuokėm.

- O ką galvoji apie Šeli? Aš neįžvelgiu absoliučiai jokio motyvo dėl kurio ji būtų turėjusi žudyti Aną.

Teta kurį laiką pamąstė ir galų gale turėjo sutikti:

- Taip, išties, šiuo atveju Šeli labiau šalutinė figūra nei esminė, tačiau esu beveik tikra, kad nuodai pateko pas žudiką iš jos rankų - jai gi nesvarbu kam jie panaudojami, svarbu, kad gerai sumoka... Manau, jog reiktų su ja pasikalbėti.

- Tačiau nuodus galėjo ir pavogti, ypač jei kaip tau pavyko susipažinti su vietiniais toksinais žudikas žinojo, ko ieškoti. Senoji Šeli galėjo nė nepastebėti, kad kažkas dingo.

- Galimas daiktas... - numykė teta, - Bet verčiau visuomet kalbėti, negu tylėti - tyla ištikimiausias nusikaltėlio bendrininkas.
2022-07-05 09:45
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 1 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-07-05 11:21
Kormilecaitė
Jau laukiau tęsinio. Puikus siužetas, skaitosi lengvai, viskas tarsi filme. Intriga išlaikoma, veiksmas pakankamai greitas. Yra kelios gramatinės, stiliaus klaidelės (išskĖstomis, sakinyje apie vaisius - žodžių tvarka, dar kelios užkliuvo). Toks Agatos Kristi stiliukas, bet man tai netrukdo.
Toliau nekantriai lauksiu tęsinių.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą