Rašyk
Eilės (78096)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 13 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







SKIAUTINYS

      Padėvėtų rūbų parduotuvėje tądien buvo sujudimas. Ir vėl atėjo  nauja rūbų siunta, ir vėl lentynas papildė naujos prekės. Na, tiksliau, prekės nebuvo visai naujos, tik naujokės šiose lentynose. Labiausiai džiūgavo statybinės pirštinės. Jos buvo kailinės, kumštinės ir tikrai neturėjo vilčių būti nupirktos karštą vidurvasarį. Nors dar visai neblogos, nenutrintu kailiu ir tvirtomis siūlėmis, pirštinės čia gulėjo jau geras pusmetis. Jos ir nebesitikėjo rasti naują šeimininką, tad kiekvienąkart apsidžiaugdavo nauja draugija ir pažintimis.
        O štai nėriniuota vaikiška suknelė trumpomis rankovytėmis – nerimavo.  O jeigu atvyks daugiau mergaitiškų suknyčių? O jei jos ir vėl nenupirks? Taip nutiktų jau nebe pirmą kartą. Suknytė buvo nuostabiai graži – skaisčiai geltona, ažūriniais nėrinias, klostuota, su oranžiniu kaspinėliu prie apykaklės. Bet... Bet visuomet būna koks nors „bet“, kuris ir sutrukdo išsipldyti svajonei – papuošti mažą mergytę, padaryti ją laiminga saulyte. Drabužėlio rankovėje buvo skylė. Na, tokia nei didelė, nei labai maža, bet ją pamačiusios, visos mamos atsidusdavo, ir numesdavo suknytę atgal. O jei atsirastų kokia auksarankė ir išsiuvinėtų skylės vietoje kokią boružę ar ramunę. Sunelė taptų dar gražesnė!  Tačiau visos mamos, pamačiusios skylę, tik atsidusdavo ir nusipirkdavo kitą suknelę – ne tokią dailią, bet sveiką. Suknelė labai bijojo pakliūti į nunešiotų drabužių dėžę.
      Spalvotiems vaikiškiems marškinėliams buvo smalsu – kas dar naujo atvyks. Dėl savo likimo jie buvo ramūs – karštą vasarą juos visus nupirkdavo labai greitai, nespėjus nė gerai susipažinti ir išsipasakoti. Bet kad ir trumpos, naujos pažintys visad buvo malonios.
        Lentynos vėl buvo pilnos  dėvėtų suknelių, marškinių, kelnių ir striukių. Jos vėl buvo pilnos lūkesčių, vilčių, norų ir neišsipildžiusių svajonių. Svajonių puošti, džiuginti, gyventi savo antrą gyvenimą.
        O viršutinėje šoninėje lentynoje, iš kairės gulėjo senas skiautinių užtiesalas. Jis buvo parduotuvės veteranas. Ir turėjo savo istoriją.  Visi drabužiai ir daiktai turėjo istorijas, bet užtiesalas buvo ypatingas. Jis buvo dailiai, meniškai susiūtas iš mažų spalvotų skiautelių. Ir ne šiaip sau susiūtas – skiautelės buvo suderintos pagal spalvas, atspalvius, sudėliotos įvairiais raštais ir ornamentais. Ir kas svarbiausia – kiekviena skiautelė turėjo savo istoriją. Tai buvo Užtiesalas su gyvenimu.
        Į parduotuvę jį atnešė vaikinas. Retai taip būna – kad daiktą kas nors taip paimtų ir atneštų.  Labai prašė priimti. Vaikinas turėjo išvažiuoti mokytis. Toli. Užtiesalas žinojo, kad tai jo paskutinis ir vienintelis šansas išlikti. Jis buvo to vaikinuko močiutės, senučiukės, kuri visai neseniai mirė. O močiutė jį mylėjo. Užtiesalą. Kiekvienam užėjusiam ji vis pasakojo, kaip siuvo, rinko mažas skiauteles po vieną, derino pagal spalvą ir raštą. Štai tie žali medžiagos gabalėliai buvo išeiginiai marškiniai. O štai tos gelsvos skiautelės – marškiniai, su kuriais buvo grojama būgnais koncertuose po atviru dangumi. O ten buvo lengvos rusvos kelnės, su kuriomis vasarą lėkė kaip vėjas motociklu. O šitie! Šitie maršiniai dar mokykliniai! Kiekviena skiautelė buvo iščiupinėta ir išpasakota.
      -Tai mano jauniausias sūnus, -vis pasakodavo, - pats geriausias. Visi mes smarkūs buvom. Jauna buvau – oi kaip aš vairavau, vyrai gatvėj atsisukdavo. Ir sūnus mašiną vairuoja. Ir dukra. O jaunėlis motociklo norėjo. Nusipirko. Pats geriausias vaikas buvo – grįžtu namo – už rankenos gėlių užkišta, tai mažasis motociklu atlėkęs buvo. Su juo ir užsimušė. Slidu ant tilto buvo.  O aš visus marškinukus surinkau, nė vienų nepalikau. Sudėliojau, suderinau, susiuvau. Šilta man su šituo dekučiu.
    O dabar viršutinė šoninė lentyna. Iš kairės.
    Užtiesalas ten seniai gulėjo. Retai kada paimams ar apžiūrimas. Ir visad padedamas atgal. Bet jis tikrai žinojo, kad ateis ir jo žmogus. Na negali juk kitaip būti.
        Į parduotuvę tekina įlėkė mergina. Jauna, skubanti, švytinti. Greitu žvilgsniu permetė lentynas. Akį užmetė į dėžes, kur gulėjo jau visai nunešioti ir pigūs drabužėliai. Pakilnojo vaikiškus  dekučius. Ir tada pamatė seną skiaučių užtiesalą.
      -Šitas tiks. Kaip tik šuniui.
        Lentynose visi nustėro. Šuniui? Į būdą?
        Mergina greit paėmė močiutės užtiesalą, susimokėjo ir išlėkė.
        Mažame namelyje buvo tik vienas kambarys ir virtuvėlė. Kambary dvi lovos. Ant vienos, kiek žemesnės skiautinys ir buvo  užtiestas. Prie lovos priėjo seniukas. Jis žiūrėjo kažkur lyg pro šalį, lyg tik į jam vienam matomą pasaulį. Atsisėdo ant lovos kraštelio ir pradėjo čiupinėti užtiesalą. Ilgai. Išglostė kiekvieną mažą spalvotą gabalėlį.
      -Aš matau jį.
      Tada iš virtuvės iškiūtino didelis retrirevis. Jis tyliai pakišo savo didelę gelsvai auksinę galvą seniukui po ranka ir pakėlė į jį akis. Po to lengvai užšoko ant lovos ir išsitiesė ant skiautinio užtiesalo. Tai buvo šuo vedlys. Draugas.
2022-06-29 13:36
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-07-01 14:48
Svoloč
Geras, 5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-06-29 16:12
el
el
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2022-06-29 14:13
Kormilecaitė
Sutinku, Laila.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-06-29 14:08
Laila
Įdomi istorija, gal tik "o" daugoka tekste:)
4
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą