Prisilietimas

tvinstančiai tylai buvo toks artimas
ir toks lengvumui identiškas,
jog atrodė, kad perkeltinė prasmė tai.

Nė žodžio nesugebėjom ištarti mes.
Abi širdis galėjome išrident iš kas
kartą aukštesnės nuostabos. Išsimėtai

atstumuose kliūtį po kliūties,
atveri menę po menės,
atrakini laiptinę iš bokšto į požemius                   

ir tada lieties
visame horizontų nuogume. Nes
kuo daugiau galėtume būt pasipuošę mes.