(pavėluotas) laiškas tėčiui mano gimimo liudijime

Šita diena niekada neturėjo progos tapti įpročiu; įpročiais paprastai tampa daug kartojami veiksmai, o ne daug kartojami neveiksmai. Ką daugiau galiu pasakyti? Ant rankos pirštų gebu suskaičiuoti, kiek kartų gyvenime ištariau žodį „tėtis“. Visą vaikystę turėdavau kas rytą atsikėlęs tušinuku sau ant delno užsirašydavau tavo vardą, kad netyčia nepamirščiau, ką šitas žodis reiškia.

Kaip galiu rašyti tau šiltus žodžius, kai mano galvą skrodžia nerimas kaip šalto metalo peilis šnibždantis „Ar perskaitysi? Ar ant reikiamų žodžių sudėsi akcentus? Ar perskaitysi mane taip, kaip aš parašiau? Ar perskaitęs žinutę, neperkelsi tiesiai į šiukšliadėžę? “

Žinau, kad kaip ir visada negirdėtum mano balso tarp žodžių, kuriuos tau sakau. Aš čia, o tu nežinojai, kur tas mano čia. Tavo čia buvo ten, kur aš vis bandžiau patekti, bet tavo čia buvo be durų, ir be langų, be jokios ertmės, pro kurią būčiau galėjęs bent prasisprausti vidun. Taip jau buvo.

Noriu sugebėti tau palinkėti gražių dalykų tiesiai iš širdies - tik joje vien balta ir aidi ir nieko, kas galėtų virsti šiltais žodžiais. Norėčiau galėti pasakyti, kad „a vis dėlto pykau ne ant tavęs, o ant savęs. “ Dalykas tas, kad nejaučiu nieko. Net pykčio. Mano tėtis virto iš kažkada „aš savo tėvą užmušti norėjau vėl“ į užmirštą sapną, kurį sapnavau prieš keletą dienų ir neužsirašiau iškart atsibudęs.

Tėvo diena man tuščia vieta - taip tuščia, kaip ir šitas laiškas, ir taip tuščia, kokia tuščia vieta aš visada tau buvau. Ar gali mane vėl pakviesti „vaike“? Tada mano tuštuma bent prisipildytų ašarų.

Su niekuo, ką galėčiau tau palinkėti, nebent jei mano tuštuma netyčia būtų tau miela,
Tavo Vaikas.