1996

Mane nuvedė į darželį ir paliko. Maniau, kad amžinai, nes valandų nepažinojau, tik saulės langas grindyse vis keitė padėtį, o aš bandžiau apsimesti, kad žaidžiu. Tąkart niekas nepriėjo, vaikai buvo nekalbūs, o gal ir jie bandė apsimesti, kad žaidžia. Vėliau žaislus iškeičiau į pieštukus ir kai kas net prieidavo – prašydavo ką nors nupiešti.

Kartą piešiau Antytę Rožę ir grupės draugai pūstas jos rankoves pavadino papais. Tiksliai nežinojau, kas tie papai, bet įtariau, todėl atkakliai įrodinėjau, kad draugai klysta. Gerai, kad ginčą nutraukė pietūs.

Darželio maisto kvapas įsigeria į apmušalus, drabužius, plaukus, atminties audinį. Nuo jo nepabėgsi. Pietums – pieniška sriuba ir keisti kotletai su žaliaisiais žirneliais, o pavakariams gausime lietinių su džemu, primenančiu tepalą žaizdoms gydyti. Tarp pietų ir pavakarių – nesaldus pokaičio miegas ir darželinukų anarchija auklytei pasišalinus išgerti kavos. Kodėl suaugusieji taip ilgai geria kavą?

Mes suguldyti lyg kareivėliai, be jokio didesnio tarpelio. Miegoti man visiškai nesinori, bet mieliau gulėčiau savo lovoje nei šitame aptvare, pro kurio grotas kaimynas kėsinasi sučiupti mano koją. Apsimetu, kad miegu, bet nepadeda. Kaimynui baisiai linksma, man – nelabai. Noriu savo lovos, savo lėkštės, savo puodelio, savo...

– Gytė – stora bitė!

Darželyje vaikai sužino daug naujo, tik kodėl man taip nesmagu, kad esu bitė ir dar stora? Juk, pavyzdžiui, kamanė – tai tokia storesnė bitė. Kamanės visai mielos, tai ne kokios širšės. Kamanėms nerūpi, kaip jas pavadinsi, bet aš kaskart girdžiu piktdžiugą grupės draugo balse. Po pietų miego keliuosi ir rengiuosi ilgiau už kitus.

Rytais pirmiausia sustojame maldai ir persižegnojame. Tėve mūsų, kuris esi danguje, padaryk taip, kad susirgčiau ir nebereikėtų čia eiti. Viešpats maldos išklauso – atsiunčia vėjaraupius, o netrukus prasideda ir vasaros atostogos. Tačiau, kaip ir kiti geri dalykai, vasara baigiasi.

Atėjęs ruduo atneša lietų ir ilgas valandas pilkšvų plytų namelyje, kur lyg ir visko pakanka, čia netgi turime barbių ir kenų, kaladėlių ir kamuolių, popieriaus ir pieštukų, o kai oras geras, mus išleidžia palakstyti po kiemą. Sykį net ėjome į kiną žiūrėti „Liūto karaliaus“!

Regis, mums nieko netrūksta, tikrai, o ir „bitę“ girdžiu ne kasdien. Mano piešinėlius netgi iškabino koridoriuje – tai jau šis tas. Gal čia ne taip ir blogai, bet prisiekiu – aš tikrai negrįšiu atgal.

Tik kartais einant per miestą iš kažin kur atsklinda su niekuo nesupainiojamas kvapas. Tik kartais prieš akis išnyra tamsūs spalvoto namelio langai.