Rausvė ir melsvė

Mano debesys žydi baltai,
Baltai žydi šermukšniai,
vakarės žvaigždės paliesti
jie visi tarsi vaiko pirštukams
teptuką pakėlus parausta
ir laukia brandos pabaigos,
kai šalna nusiraškiusi saują
vėl rūgštumo širdį nebejaus...

Mano debesys tyliai pamėlsta.
Kaip nuo šalčio pamėldavo pirštai,
tam, kad leistų audroms tiesti tiltus
iš vaivorykščių, saulės šviesos
ir sapnuoti simfonišką tylą
tiems, kas tylą kaip smiltį prarado,
vidurį margaspalvės gyvenimo pievos
kasdienybės pilkoj dykumoj.