Laukinė orchidėja

Pabundu. Šalia kažkoks nuogas kūtvėlėtas sutvėrimas knarkia. Nesusigaudau, kur esu.
Atidžiau pažvelgiu į savo, taip sakant, lovos  bendraautorę. Laiminga, šypsosi. Dieve tu mano, ko tik žmogus nepadarai, kai išgerti norisi.
Koks jos vardas? Lyg Zita, o gal Rita?.. Tačiau ką aš ką tik sapnavau? Aha! Butelį alaus dėjau į šaldytuvą. Asilas! Taip ir žmona sakė.
Tiesa žmona! Neištikima! Su tuo piemeniu, kuri pats į vaikų darželį vedžiojau, gyvena. Palauk tu man: aš juodą karatė diržą turiu, tai kai išgeriu, tada visus primušu! Dabar toks sublogęs, kaip Osvencimo kultūristas, ne kokios formos.

Po velnių, nė lašo alkoholio!?
–  Ei tu, kelkis!.. –  žiūrėk, šypsosi beždžionė, net pagražėjo ir pajaunėjo. Įsijautė, vos ne Maša Rasputina.
Įdomu, kaip čia man išėjo? A –a – a, – prisimenu – žiūrėjau erotinį filmą. Tai vaizduotė – praėjo už laukinę orchidėja!..
“Oi, nekelk tu manęs, nebučiuok taip karštai”, – niūniuoja lovos sutvėrimas. Aš visas degu, “ šachta” lyg ugnikalnis

Išeinam ieškoti kuo ją užpilti. Vos rytas išbrėško. Gerai dar, kad mano lovos partnerė neįsivaizdina – mėgsta nuotykius.
– Eik, sakau, – pakalbink tą “bachurą” gatvėje.
– Gal nori būti trečias? – siūlo.
– Atstok, man  blogai  su  pinigais, – išsigąsta pagiringas praeivis, o iš akių matyti – bijo.
– Tai atiduok man tuos pinigus, – ironizuoju, – jeigu taip tau su jais blogai?

Tai skystablauzdis, ėmė bėgti. O aš svajojau, kad pavaduotoja rasiu. Bet vis geriau prie tokios prabusti, negu su seksualinę įtampa kur nors landynėje. Nusiperkam kaukolinio pilstuko.
– Linksmai “baliavokit”, – šaiposi “taško” vedėja. – Į sveikatą! – priduria.
– Nesiskundžiu,  atkertu. –  Nuo  tavo kaukolinio  ir pati giltinė kojas pakratytų.

Nurijęs iš trečio karto gerą gurkšnį “firminio” gėrimo, įsisvajoju: Palanga, pliažas, aš “krūtas” vyrukas ir visos moterys manęs geidžia…
– Apie ką svajoji? – vylingai šypsodamasi, nutraukė mano mintis sena kranka. – Ar ne metas mums į lovytę?

      O Dieve!  Kaip  dabar  bus?!..