Visas glėbys pražydusių epitafijų

perėjai
per audras ir žaibus
kiaurai
lengva kaip šešėlis
ant nublizginto giljotinos peilio

lyg blankaus mėnulio originalas
su visu glėbiu pražydusių epitafijų



naktimis
vis dar šlifuoji
savo juodą akmenį
priglaudusi savo žvilgsnyje
išalkusio erelio akis



naktį
atsikėlusi
ir vėl eini
per sapno baltą lauką
parduoti savo kūną
ir kai gaidžiai
iš ryto gieda
į karstą lekiantį
namo
vėl į kapus
įšoki