Klevukas

Sėklą atnešė nuo upės. Tokią juokingą raganosio nosį, besisukančią malūnėliu šiltame vasaros pabaigos vėjyje. Prie upės buvo daug augalotų klevų, kiekvieną rudenį uždegančių raudonai geltonus atsisveikinimo laužus, o štai čia – nė vieno. Jų, žinoma, kiekvieną pavasarį pridygdavo ir čia  – mažyčių gležnų sėjinukų, lenktyniaujančių, kuris pirmas pasieks saulę - bet visi būdavo kruopščiai išraunami. Arba sumindomi – nelygu, kur pakliūdavo nusileisti. O šita sėklytė saugiai pasislėpė už sunkaus marmurinio akmens – iki pavasario. O pavasarį išlindo mažytis klevukas – du lapeliai. Tuoj buvo ir keturi šviesiai žali gležni lapukai.  Jis smalsiai pradėjo dairytis aplinkui – keista vieta. Trumpučių prisiminimų nuotrupose kaip pro miglą ryškėjo lyg upės vaizdas, lyg keliukas... Žmonės, vedini šuniukais,  linksmi vaikai renkantys margus lapus. Judesys.  O čia – tyla ir ramybė, tik paukščiai aukštuose medžiuose. Ir akmenys. Dideli stačiakampiai akmenys su kažin kokiais užrašais. Paminklai. Retai pasirodydavo koks žmogus. Tyliai ateidavo prie kokio didelio akmens. Atnešdavo gėlę, uždegdavo žvakutę. Pastovėjęs išeidavo. Taip pat tyliai. Klevukas dar nežinojo, kad metuose būna kelios dienos, kai  čia suguža būriai žmonių. Su vaikais, gėlėmis, žvakėmis. Tada viskas paskęsta gėlėse ir šviesoje. Ir sušyla kapinės.  Nuo žmonių ir žvakių. Taip, klevukas išdygo kapinėse. Prie pat didelio akmens, ant kurio buvo užrašytas vienintelis žodis – Ivanka. Ir mažo berniuko nuotrauka. Kažkoks kitoks buvo tas paminklas – klevukas dar negalėjo pasakyti, kodėl.
    Žemė aplink paminklą buvo dar minkšta ir medelis augo tiesiog dienomis. Vienas, niekieno netrukdomas.
    O vieną dieną jis pamatė savo žmones. Taip, kiekvienas paminklas, turi savo žmones. Paprastai tik jie ateina ir atneša gėlių, uždega žvakutę. Pastovi ilgiau. Išrauna sudžiūvusias gėles, išdygusias piktžoles. Ir  pavasariais sudygusius klevukus. Kiti žmonės yra tik praeiviai  - praeidami pro šalį jie kas smalsiai, kas vertinančiai, kas tik prabėgančiu išsisblaškiusiu žvilgsniu nužvelgia paminklus, užrašus. Akmuo, už kurio išdygo klevukas, paprastai ilgiau sustabdydavo net ir atsitiktinį žvilgsnį. Turbūt tas vienintelis žodis ir traukė dėmesį – be datos, be pavardės – tik vaiko vardas. Ivanka. Tik namie taip vadina vaikus.
    Tą saulėtą pavasario dieną klevukas pirmą kartą ir pamatė savo žmones. Moteris ir vyras. Dar visai jauni, gražūs. Tik akys lyg tuščios, lyg mirusios, gal norinčios kažką pasakyt, bet dar nežinančios kaip. Dar buvo du paaugę berniukai, kurie stovėjo nuošaliai ir akivaizdžiai vengė žiūrėti į paminklą. Jie nemokėjo čia būti, nenorėjo, kad skaudėtų ir, jei tik būtų galėję – bėgtų bet kur tolyn. Vyras nušlavė lapus, moteris išrovė pernykščias gėles,  minkštoje žemėje sudygusias žoles. Ir tada pamatė prie paminklo prisiglaudusį mažutį medelį. Gal tik pasirodė klevukui, gal iš tiesų, bet akimirkai moters akyse jis pamatė gyvybės kibirkštėlę. Vyras, grėbdamas lapus, jau tiesė ranką išrauti medelį, bet moteris netikėtai švelniai paglostė klevuką ir žvilgsniu sutabdė vyro ranką. Ir tik papureno žemę aplink paminklą. Klevukas liko augti prie  to akmens.
      Vyras ir moteris dažnai ateidavo. Daug dažniau nei berniukai. Kasmet pasodindavo gėlę. Atėję, uždegdavo vieną žvakutę. Sausomis vasaros dienomis laistydavo tą vieną gėlę. Ir klevuką. Ir visada ateidavo per Naujus metus. Tą minutę, kai dangų nutvieksdavo triukšmingi fejerverkai, du žmonės tyliai žiūrėdavo į apsnigtą šaltą  akmenį. Į Ivanką.
    Klevukas augo labai greitai, vasaras keitė žiemos, vaikai augo, o jo žmonės seno. Užaugę berniukai jau nebebijojo žiūrėti į nuotrauką ant paminklo, gyvai šnekučiuodamiesi, jie nešiojo vandenį laistymui, šlavė lapus, pavasarį dažė vis labiau krypstantį medinį suoliuką, ant kurio niekada niekas taip ir nesėdėjo.  Medeliui jau darėsi ankšta prie marmurinio akmens, jo šaknys veržėsi gylyn, platyn, kamienas kasmet vis stambėjo ir stiebėsi į viršų, lyg norėdamas greičiau pasivyt kapinių senbuvis medžius. Lyg norėdamas išsilaisvinti iš mirtį ir atminimą saugančio paminklo nelaisvės.  Ir kai klevukas pajuto, kad paminklas nebeatlaiko, svyra ir krypsta nuo jo galingų šaknų  į šoną, atsiduso lengviau. Ir išsigando – taip, moteris globojo medelį, bet ji ateidavo lankyt to šalto akmens su berniuko nuotrauka. Ji ateidavo pas Ivanką.   
    Tie kiti žmonės – praeiviai – vis dar sustodavo prie klevuko akmens. Dažniau, nei prie kitų.  Jie labai dažnai  kam nors nežinančiam pasakodavo apie neilgą Ivankos gyvenimą. Kažkodėl tokios istorijos jaudino daug labiau, nei ilgas ir labai prasmingas kokios nors įžymybės gyvenimas.
                               
                                                                    ***
   

      Tais metais Vera su šeima ir atvyko gyvent į šią šalį. Žiemą. Ir pirmą kartą ruošėsi švęsti Naujus metus. Jos tėvynėje Kalėdų niekas nešventė, didžiausia šventė ir buvo Nauji metai. Du paaugę sūnūs jau buvo pagalbininkai ruošoje, o šešiametis Ivanka daugiau trukdė – tai jis nekantraudamas nešiojo eglutės girliandą, tai neatsargiai  griebė ir sudaužė stiklinį eglutės žaisliuką, tai už rankų bandė vedžioti didžiulį vatinį senį šaltį ir nutraukė jam mėlynas popierines pirštines.  Kambarys jau buvo pilnas gaivaus miško kvapo, kurį dosniai dalino viduje sušilusi eglutė, laukianti pagrindinio vakaro momento – kai visa šeima pradės ją puošti. O lauke nuo ryto snigo – pirmą kartą šią žiemą. Sodriai, dideliais kąsniais, ramiai ir iš lėto. Naujų metų vakaras buvo baltas ir purus. Vyresnieji broliai išsiprašė į kiemą su rogutėmis – trumpam, valandžiukei. Išsiprašė ir Ivanka – juk toks sniegas. Ten, iš kur jie atvyko, sniegas būdavo tik kalnų viršūnėse – šaltas, tolimas, baltas iki mėlynumo. Nepasiekiamas.
      Būrys berniukų, dalindamiesi dvejomis rogutėmis, paeiliui leidosi nuo kalniuko – tiesiai ant tuščio kelio. Dabar buvo Ivankos eilė. Jis įsitaisė rogutėse ir pasileido žemyn...
    Tuo keliuku niekada nevažiuodavo jokios mašinos, juo labiau sunkvežimiai. Tik tą vakarą rūpestingas vairuotojas laiku nespėjusiems įsigyt eglučių gyventojams atvežė parduot pilną sunkvežimio priekabą žaliaskarių. Tiesiai į kiemą. Ir dabar jau tuščias grįžinėjo namo. Keliuku.
    Tą vakarą eglutė liko nepapuošta. Vera daugiau niekada gyvenime nepuošė eglutės. Vaikai niekada negavo naujametinių dovanų. Tos dienos metuose neliko.
                                   
                                                                    ***

      Kai pavasarį Vera pamatė, kad klevas veržiasi aukštyn, platyn ir stumia į šoną paminklą, visai nesupyko. Atrodė, kad jį to laukė. Jį žiūrėjo į augantį medį ir skaičiavo, kiek būtų jos vaikui metų. Jau Ivankai rūpėtų merginos. Gal norėtų motociklo, o Vera atkalbinėtų – pavojinga. Ir jau nebūtų Ivanka. Ivanas, Vania. Vera turbūt neramiai iki paryčių jo lauktų pareinančio iš šokių, o sulaukusi – iš džiaugsmo negalėtų supykti ir apibarti. Jis turbūt gerai mokytųsi ir norėtų studijuoti institute karo lėktuvų inžineriją – kaip tėvas. O gal jau atvestų parodyti draugę.
    Vera ateidavo viena ir užsisvajojusi žiūrėdavo į aukštą liekną klevą, akimis ieškodavo paukščių jo šakose ir pamačiusi, apsidžiaudavo, lyg išvydus mažą vaiką Ivankos glėbyje. Ir klevui atrodė, kad ta jau sena moteris lanko jį, kažkada už paminklo pasislėpusį klevuką, o dabar gražų, liauną jauną medį.
    Vera šioj šalį liko viena. Suseno. Vyras mirė, o vaikai išvyko į šalį, kurioje gimė. Ten dabar jų šeimos. Žinoma, jie kvietė ir Verą, bet ji liko čia. Ji gi negalėjo su savimi išsivežti klevo ir to šalto akmens su vienu žodžiu. 
    Šią žiemą pirmą kartą snigo. Nuo ryto – sodriai, dideliais kąsniais, ramiai ir iš lėto. Klevo šakos palengva dengėsi puriu sniegu,  sniegas gulė  ant paminklo, ant  kreivo seniai nedažyto suoliuko. Gatvės žibintų šviesa žaidė su tyliai krintančiom didžiulėm snaigėm ir nedrąsiai bandė išsklaidyt kapinių tamsą. Šviesos ir šešėlių žaidimas. Naujametinė pasaka.
    Vera atėjo anksčiau, nei įprasta, nešina sena kartonine dėžute. Ir nešina eglute. Ji įsmeigė mažutę eglutę į sniegą šalia paminklo, atidarė dėžutę ir atsargiai pradėjo traukti žaisliukus. Senoviškus stiklinius kankorėžius, šviesoforus, paukštelius. Blizgančią girliandą lietutį. Su surūdijusiais metaliniais segtukais prie eglės šakučių segė mažytes žvakutes. Iš lėto, negrabiai. Ir viską klojo baltas purus sniegas – lyg baltos vatos gabaliukais, kaip tada - jaunystėje. Po daugybės metų Vera puošė eglutę Ivankai, kurios jis taip ir nesulaukė tą vakarą.
    Po to ji pirmą kartą atsisėdo ant suklypusio apsnigto suoliuko.  Užvertus galvą žiūrėjo į baltai purias, lengvas, lyg kilt pasiruošusias klevo šakas. Į žibintų šviesos ir snaigių žaidimą. Į tą mažytę eglutę. Ir Vera sutiko Naujus metus. Pirmą kartą po daugybės metų.