CIKLAS (I) - xxx7 metų kalėdos

Šiemet kelėdos šiltos. Nėra sniego. Ežeras neužšalo.

Pilka žiemos šviesa pasimetusi tarp daugybės po kambarį išblaškyų spalvų.
Matomiausioje vietoje ant stalo guli anatomijos žinynas, kažkoks senas leidimas. Greta – pilna vyno taurė.

Jis pažvelgia į knygą paskutinį kartą, paima mažytį eiliuką su gražia graviruota rankenėle ir priglaudžia prie riešo. Pauzė. Gilus atokvėpis ir vėsa sumišusi su aliejinių dažų kvapu. Kaip jis mėgsta šitą kvapą...
Lengvas judesys ir pirštus apsiveja siauros kraujo gyvetėlės. Koks gražus reginys; kraujas varva į balto fajanso dubenį. Kūną apima malonus svaigulys.
Dubuo jau pilnas. Vyras dešine, sveikąja ranka sugriebia guminę žarnelę ir užveržia ranką aukščiau žaizdos.
Kelios minutės pusiausvyrai atgauti.
Viskas paruošta darbui.
Jis prieina prie molberto uždengto drobe, lengvai trukteli ir pasirodo eskizas. Piešinys toks lengvas - kelios linijos pieštuku.
Laukia varginantis darbas.
Jėgų nėra
Gyva tik idėja

Vyras išsitraukia teptuką, merkia jį į šiltą kraują ir priglaudžia prie balto it sniegas audinio. Įgudusi ranka neleidžia raudoniems dažams išsilieti. Tvirtos ir kartu grakščios linijos plaukia ir banguodamos iškelia į paviršių moters kūną, veidą, ilgus plaukus.
Tai fatališkos moters akys
Tai nimfos jaunas šiltas kūnas

Dailininkas pritrūksta dažų

Vėl smulkus voratinklis apglėbia jo ranką, kelios minutės ir dubuo vėl pripildytas

Dar kelios linijos, keli potepiai, šešėliai

Kūną sukausto silpnumas. Jam reikia kelių akimirkų, kad galėtų atgauti pusiausvyrą, kad ranka vėl būtų ryžtinga

Jis atsitraukia – darbas beveik baigtas - suranda stiklą vandens ir sumaišo jį su krauju. Susiranda kitą teptuką ir lieja raudoną miglą apie baltąją moterį

Dailininkas patenkintas savo darbu.
Spėjo laiku – dar likę truputis jėgų

Žmogus sėdi dažais nuterliotame ir apiplyšusiame fotelyje. Rankoje laiko taurę vyno.
Ant grindų mėtosi guminė žarnelė

„Dabar tu gimei iš manęs. 
Atėmei iš manęs tiek daug, palikai tik kūną. O dabar aš jį pats tau dovanoju“

Negyvos vyro akys žiūri į savo moterį. Dabar ji tik baltas pavidalas ištirpęs žiemos pilkumoje. Dabar ji tokia, kokia ir turi būti