ar galėjo
piemenėlio lumzdelis
rudenio vėjo kauksmą peršvilpti
gal tai tik dar vienas garsas
darganos kakofonijoje
kai piemenėlio kojos
karvės blyne šildosi
gal tavo galvoje
jau tokia ramuma
lyg į butelį būtum atsirėmęs
dieve neversk manęs
iš naujo pervardinti daiktus
sunku verkti be ašarų
retkarčiais gali nusiprausti
sūrioje bangų mūšoje
laikas jau ir vietą užleisti
nes laiko vilkai
piktai fosforo akimis žybčioja
išeikime
užleiskime vietą
kitoms bėdoms
kurios kitus užklups