Marga karvutė šilo pakraštyj,
Pabūdęs leidžias žemėn rytas
Ir rūkas sluoksniais padrikais
Lyg mėlynas pyragas suraikytas.
Jauki jos kūno šiluma,
Ant krūmo rasos krištolinės,
Apsunkus lenkiasi šaka
Prie karviškai plačios krūtinės...
Ir glosto ją rami gaivą:
Gal laikas kilt ir baubt į šilą,
Kad aidas muštus per laukus –
Tegul ir žmonės jau pakyla...
Kur ta močiutė su balta skara –
Nusenęs dviratis netarška –
Saujelė miltų kibire...
Kada gi melš – ir bėgsiu gerti į pakriaušę!..
Lygus tekėjimas srovės,
O atspindžiai: kokia gražuolė!.. -
Dar pagulėsiu kiek... juk nedažnai
Užpūsta karves karviškos svajonės.