Kelyje į Damaską (poema)

Nukritau į dykumą
Susitrenkiau pakaušį
Kiti kaulai liko sveiki
Dykumos smėlis
Jaukus ir šiltas
Kaip mamos glėbys
Net gyvatės
Kurios šnypštė
Aplinkui neišgąsdino
Buvau daug kartų
Vakcinuotas ir
Priėmęs sustiprinančių
Dozių kaip pavyzdingas
Pilietis tad jos
Susiprato ir nušnypštė
Toliau ieškoti naujų
Aukų o aš dar
Pagulejau ant
Šilto smėlio
Beveik karšto
Norėjau susiprasti
Kur esu ir
Ką turiu daryti
Aišku kad iššokau
Be parašiuto (dažnai
Būnu išsiblaškęs)
Jis liko malūnsparnyje ant
Viršutinės lentynos
Kur dedamos
Skrybėlės ir
Pirštinės pilotas
Dar mėgino
Sulaikyti mane
Bet nesupratau
Ko jis nori aukštis
Buvo nedidelis
Smėlis minkštas
Bet karštas
Reikia stotis
Saulė tiesiai virš
Mano galvos
Kur pietūs ir
Šiaurė kur vakarai
Kad tik nepataikyti
Į Kiniją nemoku
Kalbos praleidinėjau
Pamokas mokykloje
Išdykęs buvau
O dar kinai ant
Mūsų pyksta įgaliojimų
Atsiprašyti aš negavau
Bet negalvok apie
Blogiausią galų gale
Man tereikia į
Damaską visi
Supras net kinai
Ir žydai neabejingi
Rytų perlui
Pusbrolis ar pusseserė
Vardu Kailas sakė
Tai miestas jėga
Jis dažnai ten
Būna rytietiškas
Turgus ir pilvo
Šokis jo aistra
Aš mėginau jam
Pašokti ne sako
Tu nemoki
Todėl turiu iš arti
Pamatyti bet
Dykumos greit neįveiksi
Kopa už kopos
Sutinku vis daugiau
Žmonių visi jie
Pabėgėliai iš
Ukrainos ir Afganistano
Taip pat sirai
Vienas kitas lietuvis
Visi nuo kažko bėga
Klausiu kodėl į
Dykumą čia daugiau
Moka sąlygos ekstremalios
Nors karas nevyksta
Niekas nenori dykumoje
Kariauti todėl net
Priešai grubiai
Vienas kitą be
Gailesčio myli
Paskui tik nusipurto
Į smėlį viskas
Suteka į smėlį
Po minutės išdžiūna
Ir pamiršta kiekvienas
(man pamiršt nepavyko)
Bet vis tiek
Tai yra dykuma
Todėl gerai moka
Kelio niekas nežino
Apie Damaską nieko
Negirdėjo aš lieku su
Visais kelyje į
Damaską  keliauju po
Kopas ir vengiu
Kiniečių rašau
Laišką Spenseriui
Pusbroliui
Bet paštas čia
Lėtai veikia
Na ir nereikia
Kam man tas
Šokis o
Iš malūnsparnių
Kasdieną vis daugiau
Pabėgėlių greit uždarys
Oro erdvę virš
Dykumos laiku
Suspėjau