PranasŠis kūrinys dalyvavo Detektyvo konkurse >>
Ir vėl ausyse tyla. Man tai darbymečio metas. Kaip jį kas suvokia, nelengva ne tik pasakyti, bet netgi įtarti, kad kažkam tai galėtų rūpėti. Anksčiau ir man – ne. Parūpo tik išgirdus žinią apie varno Goliaus ir Vidinio kelionę anapus mano lopšio. Neršti po tylą darėsi labiau aktualu, o klausa lyg jautresnė, gyvesnė, pasiimanti iš jos nelauktus regėjimus ir pasamprotavimus. Ar tik ir šis ne iš tokių?
– Girdėjau, kad ieškai? – pasigirdo ir tuoj akyse šmėstelėjęs paveiksliukas pasirodė panašus į Golių.
– Hmm. Sakai, ieškau? Tavęs? Pamaniau, kad paregėjau Golių, – atsargiai tariau.
Nesunkiai pasimatė, kad nors tai ne Golius, bet panašumo sukaupęs tiek, kad tiesiog gera jausti, jog toks dalykas dingtelėjo į galvą. Beje, gal netgi todėl, kad šis metas man užimtas paieška Goliaus nuotraukų ar piešinių. Ir ne tik. Į rankas ir galvą ėmiau visą, kas kažkaip galėtų susigrąžinti aną Golių bent per jo muziejų. Taip jau nutikę, kad niekuomet nebuvo pamanyta, kad Golius galėtų nudingti iš šilinių dzūkų gyvenimo. Nors, nors vargu ar teisinga taip tarti – nudingti. Po krašto žmonių atmintį jis vis toks, jog ne vienas jų, žiūrėk, imasi teptuko ar pieštuko, kad atsiminęs jį, paliktų savo kūrybos paveiksluose. Ir dainų padainuota, ir poezijos parašyta. Ir niekas neskaičiavo, kiek tarp jų panašių į mane, nežinia kaip sujudusiu įsijausti į pasaulėjautą, kad varnas Golius niekur nedingęs, jis yra, gal net arčiau negu bet kuomet. Nedingęs todėl, kad tai neįmanoma. Tyloje sukritęs darbymetis jau apima gan vešlų peizažą, kuomet dairaisi po mirties valdas, tačiau liudyti tokį jį esantį darosi vis labiau neprotinga.
– Aiškiai neprotinga, – atsiliepė panašus į Golių paukštis ir tuoj paprašė: – Smagu būtų, Prany, pasižvalgyti nuo tamstos peties.
– Sparnai kelia aukščiau negu mano petys. Ir dar kaip aukščiau!
– Ir vis tik.
– Ima pagunda paspėlioti, ar tik nebūsi varno Goliaus giminaitis. Betgi tūpk. Kažkada buvo neretas dalykas Golių matyti sau ant peties. Tūpk. Tik gal vardo neužmiršk pasakyti.
– Nenukrisiu ir be vardo. Esu iš kuosų kelmo. Jeigu kas taikosi akmeniu mesti, tai vis į kuosą, į kuosą. Betgi ne visuomet akmeniu taikosi:
Mažytė paskui galvijus,
Ją šauksi – neprišauksi...
– Net taip?
– Niekuomet neslankiojau paskui karvių uodegas, bet:
Argi tada tikėjot jūs,
kad didvyrė išaugs ji.
Ot tau, Prany, ir kuosa, – pats sau pasidūmojau, – ot, ir paimk ją tokią.
Nekaip mačiau, kaip ji atrodanti ant peties, bet neabejota, kad ir ji, nepaisydama nuotolių, sugeba profesionaliai išžvalgyti kraštą, kuris jai parūpęs. Nusitaikiusi snapu, kaip aš nosimi, abu žiūrėjome viena kryptimi ir nesinorėjo abejoti, kad abu matome tą patį kraštovaizdį, užimtą šilinių dzūkų gyvenimais. O konkrečiau?
– Karas, žmogau. Visur karas. Ir dzūkų šiliniuose jo irgi nemažiau kaip Ukrainoje. Nuo kada jis toks? ir kodėl? Štai ima žmogus virvę, riša kilpą, deda sau ant kaklo ir, ir... Kitas gi savo paširdę apglostinėja su peiliu rankoje. Kiek jau laiko, kai kalbiesi su Goliumi va taip, jog nepasakysi kaip. Iš kur tokia teleportacija informacijos? Beliko dar patikėti, kad girdi, viską, ką laikome realiais, yra sudaryta iš daiktų, kurių negalime pavadinti realiais
Ne viską supratau, ką taip pasakiusi kuosa. Dėl to sau nepriekaištauju. Jau taip yra, kad šit ir kuosą neiškart pavyko pažinti. Gražus paukštis. Į varną Golių panašus ir regėjosi, kad tiek pakanka. Tačiau nesakau, kad tai, ką išgirdau, ogi išgirdau pirmą kartą. Ne pirmą, tačiau nepadeda dalykų pasiaiškinti detaliau. Kažkaip paglostyti, atsidusti, pavartalioti smegenyse ar dar kažkaip kitaip išjausti.
– Betgi atsiprašau, tamstą? Negi dėl tokios žinios prireikė mano peties? Ir ar ne dėl to ir akmenys „vis į kuosą, į kuosą. “
– Mano slapyvardis Kuosaitė. Ona Kuosaitė. Ir nemanykit, kad aš čia tokia atsitiktinė. Labiau atsitiktinė varno Goliaus netektis. Galėjusi būti bent kiek labiau didvyriška Dabar gi Kaip kitaip parodyti, jeigu ne kaip į besmegenį?
Dvasioje prasidėjo niauktis. Ne, ne... Ten sudėtingiau; lyg įsimetė šiaurės pašvaistė. Vietoje nenurimsta. Dairosi, klajoja, šlavinėja. Šluotelė šviesi ir ten, kur ji atsiranda, tamsos dėmių nesimato.
Atslūgo ir Onos Kuosaitės slapyvardžio savininkė. Ir regis, labai laiku. Per keletą mirksnių keičiausi taip, kad, regėjosi, nieko daugiau iš manęs neliko, tik didžiulės ausys, gebančios „praryti“ ne tik nepagarbius varnui Goliui žodžius, bet kad ir dramblį, kad ir krokodilą. Ranka atgijo žegnonei, bet iki kaktos nepajudėjo; laukė, kad į jos delną būtų įdėtas kalavijas. Tačiau turbūt dvasiai ir tiek nepakako.
– Tai kiek jau laiko, kiek, kai su Goliumi va šitaip, po mirtį ar nemirtį kaip sapaliones – paskubėjo klausti Ona, bet atsakymo nelaukė, o skubiai tariusi: – Tai ne priekaištai tau, žmogau. Suprantu, kad tokiai tavo su Goliumi bendrystei atsirasti iš tiesų reikėję arba nusipiešti jį, arba iš sapnų išsiprašyti. Kai tiek sugebėta, vadinasi, dar ir Golius niekur nenudingęs. Beje, kodėl Golius, o nė Golia? Nuo nepamenamų laikų jį atsimenu kaip Golią. Kartu su Golios mišku ir į Dievą kabinėsi.
– Tau nepatiko mano petys? Tu kur? Kur dingai?
– Esu protingesnė. Arba bent pamoką Golios išmokusi. Nenoriu, Prany, kad ant tavo peties būtų pralietas mano kraujas. Ne, ne, ne... Nusiramink, atslūk, žmogau. O pasidairyti nuo peties, kuomet dar ir tavo galva šalia, man nemenkai rūpi. Betgi ne dabar, kai ranka, nepakilusi žegnonei, atgniaužia saują granatai laikyti.
– Rankos saujoje ne granata, o telefonas. Girdėk gi, girdėk:
– Labas, Dzieduli. Kaip gyvuoji Ar išleido iš ligoninės?
– Krutu, Povilai, krutu. Galvoju užsirašyti savanoriu į Ukrainą. Tik kažin, ar toks reikalingas.
– Manau, kad tik Dziedulis ir gali padėti dar bent porą Putino laivų šen bei ten nuskandinti. Įtaigu būtų, jeigu greta „Maskvos“, netoli nuo Gyvačių salos.
– Taigi, ne granata. Sugrįžk. Sugrįžk ant peties.
– Ne be rizikos, bet, deja, tenka. Sakiusi gi, kad aš čia tokia neatsitiktinė, – atsiliepė Ona Kuosaitė, tačiau suvokti ją kaip tikrą Oną, tikrą Kuosaitę man nederėjo ir, matyt, to nenorėjęs pats paukštis (kuosa), pasisakęs, jog bendrauja per slapyvardį. Man tai kaip patikinimas, kad ant peties atsidanginęs aukštos prabos sąžiningumo subjektas. Nesipuoliau klausti, kodėl taip, bet šitokia žinia nusėdo giliau į smegenis: ne viskas tuoj pat, iš karto. Netgi ir dulkė anksčiau į Viešpaties Dievo rankas, o tik vėliau su žmogaus paveikslu.
Pastuksenau pirštu į galvos dešinį smilkinį, kad kuo giliau būtų išgirsta ir į vidujinį save: kodėl neturėčiau manyti, kad ir Ona Kuosaitė čia tik labai laikina, tik dėl momento, o iš tikrųjų...
– Nepamenu, kaip seniai buvo, kad baiminčiausi žodį tarti, – pasakiau, gerokai palaukęs kol paukštis vėl atsirado ant mano peties. – Turbūt, kai dar su dantimis. Žinodavau, kad liežuvį reikia laikyti už jų. Dabar gi ten tuščia, – bandžiau šnektelėti gal dėl humoro, gal dėl to, kad elgsenoje būtų laisviau, paprasčiau. Pagaliau, kad toks vaizdelis su paukščiu ant mano peties Vilniaus Balsiuose labai reikalingas.
– O dėl Goliaus? Tu, žmogau – ša? Abu vis po darbymetį, po darbymetį, bet užsilikdami tyloje. Ar ir man – ša? Ar manai, kad su juo sutilpsim ant tavo peties?
– Tegu jis toks ir pasilieka. Te! Kitokio jo aš negebu priimti, o be jo ir pats sau nereikalingas.
– Betgi, žmogau, atsipeikėk! Kaip nereikalingas, jeigu su užmojais dar bent du Putino laivus prie Gyvačių salos paskandinti?
Nemaniau, kad taip išgirstuose Onos K. žodžiuose galėčiau aptikti kitokių prasmių. Į rimtesnį pašnekesį nesileidau, bet nepasinorėjo ir palikti jį tokį.
– Ot, tik stebėkis, kiek dar daug darbelių mudviejų laukia, – atsiliepiau į jos argumentaciją ir: – Na, o tu irgi šaunuolė. Tebūna taika bent ant mano peties. Jeigu prireiktų mielai pasiūlyčiau ir antrą petį.
Atsigręžiau tiesiu taikymu į pietus, kur nedideliame lopinėlyje susitelkusi Dzūkijos šiliniai su Kabelių Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų parapija ir pašaukiau it antspaudu užspausdamas savo ketinimus:
– Goliau, ar girdi? Sutilpsim juk, a?
– Ir jokių mėsyčių, Golia. Jokių! Šiandien gegužės 20 – ji, taigi penktadienis, pasninko diena, – lyg gegutė pragydo kuosa, o man: – Aš čia taip be humoro, žmogau. Kaip prie altoriaus. Leidžiuosi peržegnojama. Ir nebaikime nepadarytų darbų anksčiau negu reikėtų. Kad ir patys save meistraudami. Štai dulkė, štai Dievas, štai Biblija iš kurios jo žodžiais bažnyčios kalba. Žinom juos ar nežinom, o tiesa tokia, kad aukščiau savo bambos neiššoksi. Tačiau pabūti aukščiau kito bambos, o - go - go! kokie puikūs meistrai esame.
Diena geso, sirpindama prieblandą į vakarą. Aš irgi primerkiau akis, stebėdamas kaip toli už sunkių kilometrų, viena po kitos, surankiodamos savimi žvaigždyną, įsišviečia žvaigždės. Kiek jų jam prireiks? Ir pagal kieno užmačias jis toks ten įsišviečia?
– O detektyvą slėpk giliau. Telefonu jo neužmaskuosi. Jis man, Prany, irgi nemenkai padėjo atsirasti ant tavo peties.
