Eilės tvarka

Jis vardino: tas ir tas, ir tas, ir tas –                                                         
o balsas buvo oho koks tvirtas,
lyg vadovaujančiojo per vidurnakčių kratas
minčių palėpėse – toks flirtas

tarp noro nustebinti ir klausančiojo kantrybės.
Bet su eilės tvarka buvo ne viskas ok, po to, kai
vardino, stovinčių eilėje horizontas beribis
kirto horizontus kitus. Tokius pat. Atokiai

linijai gulinčiųjų, kuriuos vardino šnabždesiais,
prasidėjo dalijimasis į gumulus,
atrodė lyg monotonijų muzikos klauseis, klauseis                   
ir uždengei klausoje lygumų galus,

jis ir sklandančius vardino, bet buvo sunku
įsivaizduoti hierarchijų seką,
linkčiojant galvą, gerai, su viskuo sutinku,
o jis vardino, vardino, dalykai neseko,

vardino stovinčius ir stūksančius,
atsirandančius ir grįžtančius į juodąsias skyles,
vardino vienuolių tūkstančius,
užbaigė akimirka, kurioje viskas užsisklęs,

ir tuomet įvyko tyla kitokia, visiškai, kažkas,
gal būt visai ne tyla net..., o ją                                                   
laukimas tęsinio tiesiog užkas
kada nors. Kažkurioje vidaus planetoje.