Rašyk
Eilės (78094)
Fantastika (2304)
Esė (1552)
Proza (10908)
Vaikams (2712)
Slam (73)
English (1198)
Po polsku (369)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 11 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







AŠARINIS

        Gražūs pušynai Dzūkijoje. Šviesūs, saulėti, pilni grybų-uogų, paukštukų, voveryčių ir kitokių kiškių. O kai kur ir kokį pasimetusį ežeriuką gali rast. Ar ežeriūkštį kokį visai mažytį. O anksčiau dar gražesni miškai buvo. Ir žolė žalesnė buvo, ir kerpės mėlynesnės, ir samanos vešlesnės. Ir kiškiai drąsesni pasitaikydavo, ir elniai didesnius ragus kur pelkėj pamesdavo. Niekas nepamena tų laikų, žmogus dar ir Dzūkijos nebuvo sumąstęs, kojos miškan nebuvo įkėlęs. Tais laikais ir Kiškionį miške galėjai sutikti. Tai toks ne kiškis – kiškiai drąsūs ir draugiški šokinėjo. Tai toks Kiškionis – didelis, ilgom ausim, labai bailus ir dar labiau piktas. Kur tik iš baimės supykęs pasirodydavo – viską išvartydavo, sugriaudavo. Nemylėjo niekas Kiškionio.
          Dar toks Kurkulis gyveno. Tas tai geras buvo – vis kurkdavo, suokdavo apie dorą, santarvę ir lygybę. Dalintis su artimu vis kvietė. Tik kad pats urve gyveno ir į tą urvą viską negerai padėtą tįsė. Ir gerai padėtą kartais nusitempdavo. Tiek visko pritempė, kad iš urvo išeit nebepajėgė. Tai iki šiol ten sėdi ir apie dorą kurkia. Apaugo, apžėlė urvas, nė nerastum.  O jei netyčiom atrastum ir prigultum ant to kalnelio – tikrai ausį pridėjęs išgirstumei kurkimą ir giesmes kurkuliškas.
          O dar tuomet ir Ašarinis gyveno. Nelaimingas buvo, piktas. Nė pats nesuprato, iš kur tas piktumas. Tik pamato ką ne vietoj, tik išgirsta ką ne jo sumąstytą – tuoj supyksta. O vos tik supyksta, tuoj apsiverkia iš to pykčio. Ir verkia, rauda, ašaros trykšta – skaidrios, krištolinės. Oi kaip niekas nemylėjo Ašarinio – mat jo krištolo skaidrumo ašaros nepaprastos buvo – tik ant ko nors užtrykšta lašelis – tuoj toj vietoj siela apsinuogina. O juk niekas nenori parodyti savo sielos nuogumo. Vengė visi Ašarinio, ratais apeidavo. Ašarinis dėl to dar labiau pyko, dar labiau verkė. Ir vis ieškojo, kam savo pyktį išverkti – ar Kurkulį pamatęs vydavosi, ar sutikęs Kiškionį ant peties išsiverkt mėgindavo. Pyko ant jo ir Kurkulis, ir Kiškionis, net Vienaragis, kuris tuo metu dar kartais pasirodydavo, slėpdavosi  visi – po tokio Ašarinio verksmo nuo  jo krištolinių ašarų visiems labai nejauku buvo vaikščioti nuogom sielom.
          Ir sumąstė miško gyventojai Ašariniui spąstus paspęsti. Įkalinti jį kokioj dauboj, kad nevaikščiotų po mišką supykęs ir visur savo ašarų nelietų. Taip ir padarė – susirinko, gudrius spąstukus sumeistravo – nei pamatysi, nei užuosi, nei išgirsi. O įkliuvęs – jau nebepabėgsi.
        Neilgai trukus, visas iš piktumo apsiašarojęs Ašarinis ir įkliuvo spąstuosna. Amžiams įkliuvo. Oi kaip jis supyko! Ant visų miško gyventojų supyko – kad jo ašarų neįvertino, kad jo nemyėjo, kad išdavė. Verkė Ašarinis. Oi kaip jis verkė – visą ežerą krištolo skaidrumo ašarų priverkė. Iki šiol sėdi spąstuose įkalintas ir verkia. Vis labiau ir labiau. O ežeras dabar toj vietoj gražus – skaidrus, apvalus kaip Ašara. Ašariniu ir vadina – kaip kitaip pavadintum... Visad pilnas, vandeningas – nė sausiausią vasarą neišdžiūsta.
        Ir negyvena jame niekas – jokia žuvytė neužplaukia, jokia antis ar kragas nenusileidžia, lizdo nesusuka. Net žolė neauga. Tik juodos medžių šaknys dugne išsiraizgiusios praeivį baugina. Nebegyvos – nes joks gyvis nenori savo sielos nuogos parodyti.
          O žmonės naivūs ateina maudytis. Juk vanduo gaivus, švarus kaip ašara. Išsimaudo, o po to ilgai sėdi ant kranto, šildosi, bando savo nuogą sielą apvilkti. Pykčio, veidmainiškumo, godumo skarmalais. Abejingumo kaukę prisimatuoja, apnuogintą baimę  apgailėtina bravūra pridengia.
        Maudžiausi aš Ašariniame. Plaukiojau. Ir niekam neparodžiau savo sielos.
2022-05-07 00:10
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 3 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-05-07 14:57
gunta
Galima pasakyti ir grieščiau, "neaišku kokiais tikslais-diplomatiškai išsireikšti, kad autorius sąžiningai pats sau apie tai pamąstytų", o jei "nevyniojant į vatą" išsireikšti, tai aišku, kad nėra tikslo, nėra tarp eilučių minties, išskyrus "noras būti rašytoju", bet neturint ką pasakyti, tik imituojant tai, kas jau parašyta. Tai ir gaunasi knygos "Dainavos šalies senų žmonių padavimai" padavimų imitavimas, grubiai be jokios prasmės-negrabiai...
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-05-07 13:46
Kormilecaitė
Sutinku, tikslas Jums nežinomas. Jis, žinoma, yra, bet Jums ir nesvarbus.
Dėl kitų teiginių leiskite nesutikti. Žinoma, ir leidžiate. Aiškinti ir aiškintis nematau reikalo.
Ačiū už nuomones.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas (1)
Blogas komentaras Rodyti?
2022-05-07 13:38
Kaimo japis
Pakanka knygos Dainavos šalies senų žmonių padavimai.

Bet kažkas bando parašyt kitą, negrabiai ir neaiškiu tikslu.
Įvertinkite komentarą:
Geras (3) Blogas (1)
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą