Laiškas

Labas, Kulvira, rytas, vis dar tamsu,
nors į akį durk. Ir įduriu
žvilgsniu tai tamsai, neatskirtum – su
prieskoniais ar be tas matymas, koridorių

painiava jam įprastinė. Ak jau tie
minčių rūsiai, aukštai, laiptinės,
taigi, minčių viešbučiai – jauti?,
aplink nakvojimai išskirtinai slapti, nes

nieko viešo, išskyrus ryšius,
nebeįsigysi už teisingą atlygį.
Ar vis dar niūriai prisimenu plyšius
pokalbiuose?, bet pokalbiai visuomet į atlydį

pereina, atslūgsta ir susigeria                                             
į eilinę asmeninę tiesą,
o ji kažkokia suplonėjusi, ištįsusi, geri
prisiminimai apie laiką plevėsą,

ir blogi apie laiką seržantą,
geri apie laiką dėdę,
ką jau kalbėt apie laiką žentą,
aplink visokie laikai, pagrinde įsiėdę,

pagaliau užteks apie tai, pagaliau gi
nieko nepasakojau apie orus – jie,
taip sakant – lijo, lijo, paskui žliaugė,
paskui įsivyravo tokia orų rusija,

ir pasidarė patogu valandų valandas,
dienų dienas burbulais prosecco
grožėtis, uždarinėti mintims į atgal landas,
rūšiuoti jėgas, kurios vėso ir seko,

likučiais jų teberašau apie tai, o
tarp laiškų tarpai didesni ir vis didyn jie,
nė vienas atsakymas neatėjo,
paštas būsenoj kažkokioje ledinėje.