Išėję medžiai negrįžta

       Aukšta pajūrio  atodanga Medį pasirinko turbūt pati. Na, jau tikrai ne Medis pasirinko tokią vietą užaugti. Kaip visad kartojo senelis – vietos gimti nepasirinksi. O jis – Medis – kur gimė, išdygo, kur suleido šaknis, ten ir liks amžiams, kol kada nors jo jau miręs kamienas sutrūnys ir virs trąšia dirva ateities kartoms. Medžiams. Bet taip neteisinga! -  kaskart stebėdamas žuvėdras, galvojo Medis. Jo šaknys – jo lemtis ir prakeikimas. Laisvi paukščiai nardė vėjyje, prisimerkę iš laimės maudėsi saulės spinduliuose, šėlo jūros bangose... O jis, Medis, tik atstatydavo nejudrią krūtinę tam vėjui, vasaromis karšta saulė svilino lapus, žiemomis žvarba  stingdė plikas šakas. Jūros bangos buvo tik nereali svajonė, kažkoks pasąmoningas tikslas, siekiamybė.  
    Saulėtomis dienomis prie atodangos ateidavo žmonės. Ateidavo, nueidavo. Jie vertė galvas aukštyn ir stebėdavo, kaip žaidžia Medžio šakose įsipanioję saulės spinduliai. Kaip vakare ta saulė ramiai leidžiasi į jūrą – audringą ar ramią. Tam, kad ryte pakiltų kitoje pusėje, dieną žaistų medžio šakose, o vakare grįžtų į jūrą. Ir saulė keliavo, o Medis galėjo ją tik stebėti. Stebėti giedroje, arba debesyse, kurie taip pat skrido kur panorėję – lengvi ar sunkesni, balti kamuoliniai ir tamsūs pritvinkę lietaus. Visi lyg susimokę prieš Medį – visi savo laimingam judesy.
    Vėjuotomis dienomis ateidavo kiti žmonės – aukštą kalvą pamėgo sparnuoti žmonės. Taip medis juos pavadino. Jie ateidavo ant paties šlaito krašto, išskleidavo spalvotą parasparnio sparną... ir pakildavo. Šilto oro srautai juo pagaudavo ir nešdavo tolyn į jūrą, aukštyn į dangų.   Jie sklandydavo valandomis, gaudydami šiltą  vėją, atsukę veidą saulei. Laimingi sparnuoti žmonės – galvojo Medis. Net jie, žmonės, išmoko skraidyti. Taip – nes jie neturi šaknų. Nes kaltos šaknys.   Medį laikė nelemtos šaknys.  
    Ne visad vėjas būdavo toks maloningai šiltas ir ramus. Užeidavo audros. Stiprios, galingos. Bet Medis jų nebijojo. Tuomet, tik tuomet jam sužibėdavo viltis – o gal ir jį tas vėjas pakels nuo žemės, išraus su visom šaknim ir leis pajusti judesio džiaugsmą. Skrydžio. Nors kur nors, kur nors toliau nuo įkyrėjusios lapų ir spyglių  paklotės, nuo tų sausų samanų ir aplink kamieną zujančių skruzdžių...
     Ta audra buvo kitokia. Tokios Medis dar nematė. Prasidėjo ji kaip visad – silpnas vėjas  palengva stiprėjo, gynė vis tamsesnius ir sunkesnius debesis, debesys paslėpė saulę ir, rodos, visą jos šviesą ir šilumą. Vėjas stiprėjo ir stiprėjo. Medis viltingai tiesė į jį šakas, bandė gaudyt kiekvieną stipresį jo gūsį – paimk mane, pakelk, išrauk! Tada  prakiuro debesys – lietus buvo stiprus, šaltas, jis talžė Medžio šakas, kamieną, taršė vešlią lają. Bet Medžiui nebuvo baisu – šiandien arba niekad jis paliks tą pabodusį pajūrio šlaitą. Medis nežiūrėjo žemyn – tik ten, į priekį, į tolį. Ir Medis nematė, kad ten, apačioje, audra jau baigia padaryti savo juodą darbą, kad lietus, vėjas, pasiutusi iš pykčio jūra baigia paplauti smėlėtą šlaitą. Kad dar kelios pragaištingos sukilusios jūros  bangos ir jis, Medis, nebeteks atramos, jo šaknys nebeturės kur įsikibti. Ir taip – jis paliks savo pabodusią pakrantę. Tik jis nepakils pas paukščius ir debesis.  
    Medis pajuto, kad jis sujudėjo, susvyravo. Šaknys atsipalaidavo ir pirmą kartą gyvenime pajuto oro gūsį po savimi. Medis viltingai iškėlė šakas, lyg ir pasistiebė. Lyg kilstelėjo. Ir visu svoriu nuslinko šlaitu žemyn – ant bangų talžomo svetimo, nesvetingo akmenuoto kranto.  
     Jūra greit nurimo. Atsitraukė. Bet ji jau spėjo paplauti Medžio šaknis, kurias dabar džiovino saulė, o karkartėmis užklystanti stipresnė jūros banga tik žeisdavo savo aštriu sūrumu. Šaknys medžio nebelaikė. Ir nebemaitino. Ir saulės spinduliai jau nebepasiklysdavo jo šakose – dabar aukštas šlaitas užstojo saulę ir Medis tik vakare galėjo su ja atsisveikinti – jūroje.   Ant atodangos, ten, viršuje, rinkdavosi žmonės, bet jie žiūrėdavo į tolį, į viršų – į kitų medžių viršūnes, tų, kurie tvirtai įsikibę šaknimis  laikėsi savo žemės. Kurie juto, kad jų stiprybė šaknyse, kurie žinojo, kad yra ta paprasta laimė būti savo namuose, jausti, kaip šaknimis kyla tavo žemės gyvybės syvai, džiaugtis sausomis samanomis, lapų ir spyglių paklote bei aplink kamieną zujančiomis skruzdėmis.
    Medis taip pat žiūrėjo ten, į viršų. Į auksinį smėlio šlaitą ir virš jo skaisčią dangaus mėlynę. Skaudžiai žiūrėjo – išėję medžiai negrįžta.