ViesulinėŠis kūrinys dalyvavo Detektyvo konkurse >>
Vos užvėrus namų duris, Adriją nusmelkė nerimas. Nuojauta, kad vėl įvyks nelaimė, tarsi prakeiksmas persekiojanti moterį. Nuojauta, kad kažkas svetimas pabuvojo namuose, kol jos nebuvo.
Adrija žvalgėsi po kambarius, virtuvę, mėgindama aptikti įsibrovusio svetimo žmogaus apsilankymo pėdsakus, bet veltui. Niekas nepaimta, nesujaukta, nė menkiausio ženklo, kad buvo kas nors užėjęs. Tačiau, nerimas nedingo, atrodė, kad grėsmė tvyro ore, vos vos juntamo kvapo pavidalu.
„ Pavargau, sunki buvo diena. Pailsėsiu ir eisiu pavakaroti pas Editą. Prašė paslaugos, tai ten ir aptarsime viską. “- ramino save moteris.
Ji atsisėdo į krėslą, patogiai atsilošė, užsimerkė, norėdama atsipalaiduoti. Pajuto lengvą dilgtelėjimą nugaroje.
„ Vėl diegliukai atsigauna. Reikės rytoj nepamiršti nusipirkti vaistų, nėra laiko sirgti. “- susirūpino Adrija, jausdama apimantį mieguistumą. Dar pakovojusi su noru miegoti, moteris net nepajuto, kaip miegas įveikė, nesunkiai palauždamas jos valią.
Edita atsikėlė anksti, dirstelėjo per langą. Nusimatė puiki diena. Vaiskus dangus be debesėlio, juo vis aukščiau kilo liepsnojantis saulės diskas. Pasivaikščiojimas su Lordu pakėlė nuotaiką, suteikė žvalumo. Grįžusi namo, moteris nusprendė paskambinti Adrijai. „Jau turėtų būti atsikėlusi. Vakar nepavyko prisiskambinti. Turbūt, buvo pavargusi, nuėjo miegoti“
Tačiau, draugė neatsiliepė ir šį kartą. „ Keista. Taip kietai miega. Gal migdomųjų pavartojo. Juk, turi išeigines dienas. “-svarstė Edita.
Ji užsiėmė savo reikalais, laukdama, kad Adrija, pabudusi ir pamačiusi praleistus skambučius, paskambins pati. Bet telefonas tylėjo. Laikas bėgo, liko nebedaug iki numatytos išvykimui valandos. Edita vėl paskambino pati. Tyla nežadėjo nieko gero. „ Kažkas nutiko! Negero! ” Ši bauginanti mintis skatino veikti neatidėliojant.
Moteris pasišaukė Lordą, ir protekiniais pasileido bėgti miestelio gatvėmis, genama minties - „ Kad tik suspėčiau, kad tik nebūtų per vėlu. “
Adrijos namas buvo paskutinis gatvėje, stovėjo atokiau nuo kitų namų. Labiau priminė vienkiemį, besislepiantį tarp pušų nuo triukšmo ir dulkių. Ir nuo bereikalingų smalsuolių žvilgsnių. Toliau plytėjo dirbami, laukai kurie šiuo metu švytėjo ryškiu žydinčių rapsų geltonumu, svaigino kvapo intensyvumu.
Nuo bėgimo apsipylusi prakaitu ir uždususi, Edita prieangyje nekantraudama jau klibino durų rankeną, bet veltui. Durys buvo užrakintos. Nenumaldomai tiksėjo laikas, nuo kurio dabar priklausė žmogaus gyvybė-tuo Edita dabar net neabejojo. Ir tarnybinio šuns Lordo elgsena tai patvirtino- jis buvo neramus. Moteris išsitraukė iš dėtuvės ginklą, norėdama šūviu likviduoti durų spyną, bet persigalvojo. Patyrusios detektyvės intuicija nulėmė kito plano pasirinkimą. Kuo mažiau triukšmo-geriau daužti langą. Jis buvo čia pat-prieangyje. Nors siauras, bet prasisprausti galima.
Neilgai užgaišusi, nors ir apsibraižiusi, nekreipdama dėmesio į kraujuojančias žaizdeles, Edita buvo jau viduje. Paskui ją sekė ištikimasis Lordas. Rankoje laikydama paruoštą ginklą, moteris atsargiai nuslinko į trobos vidų. Ji žinojo išplanavimą, nes buvo pas draugę kelis kartus lankiusis. Be to, Lordas neleido spėlioti-jis, iškart, sustojo prie svetainės durų.
Adrija fotelyje atrodė, kaip negyva. „ Mirusi“-net nutirpo nuo nusmelkusios minties Edita. Ji čiupo
sėdinčiosios ranką. „Šilta“- pajuto palengvėjimą. Užčiuopė pulsą. „Tvinksi. Gyva“. Nudžiugusi moteris ėmėsi žadinti draugę. Tačiau ši nereagavo. Nepravėrė akių net purtoma. Nežinodama, ką daryti, Edita prisitraukė kėdę, atsisėdo ir bandė rišliai sudėlioti mintis. Narkotikai? Perdozavimas? Nepanašu. Bandymas žudytis dideliu kiekiu migdomųjų? Kodėl turėtų? Adrija niekada nesiskundė jokiomis gyvenimo nesėkmėmis. Priešingai- buvo energinga, linksma, kupina ateities planų, ir noro gyventi. Nors... Edita susimąstė kad, iš tiesų, labai mažai žino apie draugę. Ji apsigyveno miestelyje neseniai, susipažino kavinėje prie staliuko gerdamos kavą. Įsikalbėjo, pajuto draugiškumą viena kitai. Tiesiog bendravo, padėdavo, kai prireikdavo, nesistengė nieko klausinėti, jei kita nieko nepasakoja. Tik, pastebėjo keistą detalę- Adrija bijojo ugnies.
“ Reikia iškviesti greitąją. „-nutarė Edita.
Bet nespėjo, nes Lordas pradėjo ženklais rodyti, kad kažkas vyksta. Iki šiol ramiai tupėjęs, šuo ėmė snukiu baksnoti šeimininkę, kad reikia atkreipti dėmesį. Atsisukusi į langą, moteris pašiurpo nuo pamatyto vaizdo- užuolaidomis aukštyn kilo liepsnos liežuviai.
- Kas per... - Editai išsprūdo tik tiek, nes nebuvo laiko užbaigti sakinį.
Ji metėsi prie lango, įsikibo rankomis į sintetinį audinį, suprasdama, kad ugnis išplis žaibiškai. Nekreipdama dėmesio į skausmą iš visų jėgų plėšė degančias skiautes, metė jas ant grindų, pastvėrusi ant kėdės atkaltės pakabintą Adrijos švarką plakė liepsną. Buvo sunku kvėpuoti nuo dūmų. Kai liepsnos apsilpo, sustūmė rusenančius gabaliukus į krūvelę, užpylė vandeniu iš vazos su gėlėmis, stovinčios ant stalo. Ir tik tada paskubomis nubėgo atsinešti kibiro vandens iš virtuvės.
Pravėrusi langą, kad išsisklaidytų dūmai, moteris atsisėdo ant kėdės, tik dabar pajutusi skausmą, kur odą grybštelėjo liepsna.
- Gerai, kas gerai baigiasi... -sumurmėjo pati sau pusbalsiu. - Bet, kaip čia taip... nei iš šio, nei iš to... Adriją reikia iš čia išnešti…
Moteris pasisuko į draugę. Apstulbo nuo pamatyto vaizdo. Adrija buvo pabudus ir žiūrėjo siaubo kupinomis akimis, iškreiptu veidu, o kūną krėtė drebulys.
-Nurimk. Viskas gerai. Aš čia, daugiau nieko nebeatsitiks, - ramino Edita draugę, suėmusi jos virpančias rankas.
Reikėjo daug pastangų, bet pamažu Adrija nurimo. Nuvedusi ją į virtuvę, paruošusi abiem arbatos, moteris tyliai gurkšnojo ir nemėgino nieko klausinėti, nors klausimų kilo daug. Žinojo, kad geriau, kol kas, neklausti, nes draugė neatsakys. Tai buvo akivaizdu iš jos paniurusio veido išraiškos.
- Reikia apžiūrėti kambarį, gal suprasiu gaisro priežastį . Tu nebijok, durys užrakintos. Niekas neužeis. Be to- Lordas čia. - ryžosi Edita palikti Adriją vieną.
Draugė tik linktelėjo galvą pritardama.
Svetainė jau buvo prasivėdinusi, nors ore dar tvyrojo aitrus degėsių kvapas. Detektyvė ėmėsi apžiūrinėti langą, kurio pakraščiuose dar pleveno sudegusių užuolaidų skuteliai. Viena iš naktinių užuolaidų išliko ugnies nepaliesta. Ją Edita ir pradėjo apžiūrinėti. Prie vieno jos krašto aptiko priklijuotą mažyti plastikinį paketėlį.
„ Keista. Įdomu…“ - pagalvojo moteris.
Nuplėšusi radinį prilaikančias lipnias juosteles, detektyvė įsidėjo paketėlį į virtuvėje rastą plastiko maišelį pirkiniams. Bežiūrinėdama toliau, pajuto, kad ant kažko užmynė koja. Tai buvo keistas niekutis, pritvirtintas prie grandinėlės. Nedidelio diametro apskritas medalionas. Viena jo pusė iškili, su išgraviruota širdele ir vardu “ Viktorijai“. Antra pusė įgaubta, kaip veidrodis atspindinti šviesą. Keisčiausia buvo tai, kad grandinėlė kuo tai sutepta, todėl nelanksti. Ir medalionas nukeliavo į radinių maišelį.
Edita, baigusi lango apžiūrą, dairėsi toliau. Žvilgsnis užkliuvo už fotelio, ant kurio kietu miegu miegojo Adrija.
„ Ar tai sutapimas? Veikiausiai-ne. “- į smegenis įsibrovė baisus įtarimas.
Pakėlusi fotelį dengusį aksominio apdangalo audinį, detektyvė ėmė apžiūrinėti baldą. Ilgai ieškoti nereikėjo. Net plika akimi matėsi lipniomis juostelėmis priklijuotos kelios plokštelės.
„Mikroampulės. Turbūt, migdomieji. Apgalvotas ir paruoštas pasikėsinimas. Belieka išsiaiškinti, kas ir kodėl“- su ta mintimi Edita baigė apžiūrą ir grįžo pas laukiančią draugę.
Maišelį su radiniais padėjusi ant stalo, moteris klausiamu žvilgsniu pažvelgė Adrijai į akis.
- Man reikia, kad papasakotum apie savo gyvenimą iki kol atsikėlei čia gyventi.. Tada bus galima rasti tą, kuris čia apsilankė, - be užuolankų pradėjo pokalbį.
Draugė tylomis linktelėjo galvą.
- Šį paketėlį radau pritvirtintą prie naktinės užuolaidos. Nežinau, kas jame yra. Ar tu pati jį pritvirtinai? Gal tai oro gaiviklis?
-Aš nieko prie užuolaidų netvirtinau, -papurtė galvą Adrija.
-Šias plokšteles radau po fotelio apdangalu. Ar jos tavo?
- Ne.
- Ar vakar, kai atsisėdai ant fotelio, nejutai, lyg būtų įdūrę?
-Jutau.
-Šis medalionas tavo? Gal tai tavo kitas vardas?
-Ne. Medalionas Viktorijos.
-Papasakok apie ją. Gal tai tavo duktė?
-Aš neturiu vaikų. Viktorija buvo man draugė. Tarsi, duktė... - moters veidu nuslinko liūdesio šešėlis.
- Buvo? -perklausė Edita.
-Ji žuvo. Gaisro metu, -sunkiu dusliu balsu išspaudė atsakymą Adrija.
- Matau, kad tau sunku apie tai kalbėti, bet reikės. Tam, kad suprasčiau, kas ir kodėl čia vyksta. Kad galėčiau padėti. Papasakok, apie Viktoriją viską. Kas ir kokia ji buvo, kaip susipažinote, kur gyvenote, kai kilo gaisras. Nuo ko kilo, kokią gaisro priežastis buvo įvardinta. Juk, vyko tyrimas, nes sudegė žmogus.
-Buvo pripažinta, kad gaisras kilo nuo krosnies.
-Nuo krosnies? Vasarą? Ar žiema buvo?
- Buvo vasara. Bet tada gyvenau labai skurdžiai. Palaikėje, sutrešusioje medinėje lūšnoje. Neturėjau dujinės viryklės, nebuvo elektros. Valgyti virėmės ant malkomis kūrenamos, apirusios virtuvinės krosnies.
-Buvo sunkus gyvenimo etapas? Papasakok.
-Labai sunkus. Pabėgau nuo vyro, nes jis smurtavo. Fiziškai ir psichologiškai. Labai dažnai. Kol pasidarė nebepakenčiama. Pabėgau, nes paskutinį kartą, gal, būtų ir nužudęs. Laiku pamačiau per langą grįžtantį girtą ir su armatūros strypo nuolauža rankoje. Labai išsigandau, iššokau per kito kambario langą. Butas buvo antrame aukšte, tai nesusižeidžiau. Tik apsidraskiau į apačioje augusio krūmo šakeles. Tada bėgau, kur akys mato. Laukais, slapsčiausi krūmuose, kad nesutikčiau žmonių. Nes iššokau basa, apsirengusi chalatu, nepasiėmusi nei pinigų, nei dokumentų. Vakare, jau temstant grįžau į miestą, konteineriuose pasirausus, radau rūbų, net avalynę. Ir maisto. Tapau „bomže“. Dieną klaidžiojau po apylinkes, radau apleistą lūšną, ten ir prisiglaudžiau.
- Suprantu, -užjaučiamai linktelėjo Edita. -O kaip atsirado Viktorija?
-Ji, irgi, pabėgusi. Jos istorija dar skaudesnė. Jaunutė mergina, nėščia. Gyveno su daug vyresniu vyru, kuris laikė ją įkalintą. Kai pasisekė pabėgti, prasidėjo gimdymas. Mažylis gimė laukuose, pasislėpus tarp krūmų. Atklydo pasimetusi, šoko būsenos, nerišliai kalbėjo. Tačiau supratau, kad kūdikis liko ten, kur įvyko gimdymas. Įkalbėjau skubiai ten nubėgti. Vietą radome, bet naujagimio nebebuvo. Turbūt, pagal verksmą, rado žmonės ir išgelbėjo.
-Kodėl niekur nesikreipėt?
-Viktorija labai bijojo. Dėl kūdikio. Bijojo, kad vaikelis neišgyveno, kad ją gali nuteisti.
-Viktorija buvo viena, kai kilo gaisras?
-Taip. Aš tuo metu buvau išėjus... bulvių pasikasti... Na, vagiliaudavau prie sodybų... Kai grįžau, jau degė, gaisrininkai, policija, greitoji ten buvo. Stebėjau tą sambrūzdį iš tolo. Po kelių dienų išdrįsau nueiti į miesto biblioteką, laikraštyje perskaityti apie įvykį. Rašė, kad žuvusiosios tapatybė nenustatyta, kad gaisras kilo nuo krosnies.. Po kelių dienų sugebėjau išdrįsti ateiti į gaisravietę. Tarp išmestų šiukšlių dar radau Viktorijos medalioną. Ji labai brangino tą niekutį. Tai buvo jos amuletas.
- Aišku, kol kas užtenka prisiminimų. Laikas pažiūrėti, gal rasime pėdsakus lauke. Lordai. -pašaukė šunį Edita.
- Ieškok. - detektyvė radinius padėjo šuniui apuostyti.
Lordas be vargo rodė kelią. Netoli. Rapsų lauke ištryptas plotelis neleido abejoti- piktadarys slėpėsi ir stebėjo namą čia. Įvykdęs savo kėslus, sėdosi į automobilį ir išvažiavo. Bet, kaip jis sugebėjo sukelti gaisrą neprisiartinęs prie namo? Į šitą klausimą ir reikėjo rasti atsakymą.
- Turim surasti padegėją. Jis grįš, nes šį kartą jam nepavyko įgyvendinti kėslų. Tačiau, turi likti čia gyventi. Ar nebijosi? - Edita kantriai laukė, kol draugė apsispręs.
