Verkiu mėlynai

Lupu po sluoksnį savo skausmą--
po ploną draiskalą
ir be minties,
sviedžiu į ugnį
pilną malkų žaizdrą,
kad jis išdegtų
taptų pelenais blyškiais.
Sielos plyšiuos
patyčių akys spokso
ir plyšta odos
barškuolės valkalo žvynais
raitaus iš skausmo
netikrumas kausto
Laužo šviesoj parklupus
ši vakarą verkiu tik mėlynai