Eduardas (XV)

Surikiuoti grindinio akmenys vos matėsi iš po lapų skraistės. Rausvi, geltoni, rudi ir kur ne kur žalsvi krašteliai pleveno pajudinti vėjo. O brūkštelėjus šluotai, jie pasileisdavo šokti. Susikibę poromis ar sukdamiesi būreliais keliavo tolyn į pietus. Bet sutikę sieną, tvorą, krūmą ar medžio kamieną susėsdavo eilėmis. Tai šen, tai ten jų susirinkdavo tiek daug, kad maži vaikai paleisdavo mamų rankas ir imdavo mėtytis lapais. O mano mažoji sesutė stipriau suspausdavo ranką, glaudžiau šliedavosi prie šono. Ar jautėsi per didelė skuosti su pypliais, ar norėjo susišildyti? Linutė pasikeitė, kartais ji būdavo tokia šaltmirėlė, kad nepadėdavo ir mano megztinis. Bijojau artėjančios žiemos: nebegalėjome slėptis statinėje, Etas liovėsi kviesti mus į savo namus, ir turėjome valkiotis po miestą. O ir Linutės draugės nenorėjo mūsų įsileisti vidun. Nežinojau, kur kreiptis. Eiti pas poną Aitą? Kai pabandžiau apie tai pakalbėti, jis atrodė nepatenkintas. Aš buvau viena, o Linutė – kas kita. Jaučiau, jeigu palikčiau sesutę pas jos drauges, o pats šlitinėčiau ligoninėje, išsispręstų visos mūsų bėdos. Bet negi galėjau palikti geltonkasę? Juk buvau prižadėjęs ją saugoti!

Sesutė mostelėjo link porelės, kuri sukosi ratu. Be žodžių supratau mergaitės pasiūlymą ir atsigręžiau į ją. Šviesios garbanos buvo sukeltos aukštai aukštai, bet jos tvirtai nesilaikė, todėl pora sruogelių vingiavo apie vis dar vaikišką veidą. Jos didelės akys spindėjo pasakiška laime, o lūpos buvo susimetusios į dailią, net ir šalčiausią dieną šildančią šypseną. Nusišypsojau ir pasileidome šokti. Žinoma, nelabai mokėjome, bet tai buvo nesvarbu. Sesutės žandai išraudo, o akys suspindo. Ji buvo laiminga, tad ir aš džiaugiausi. Kai pagaliau nuilsome, jaučiausi sukaitęs.

- Ar išsaugosime šią šilumą iki vakaro, Eduk? – naiviai pasiteiravo Linutė ir paėmusi už rankos nusivedė link turgaus. Sesutei patikdavo vaikščioti tarp gardžiai kvepiančių stalų, ji vis dar tikėjosi, kad kas nors pasigailės ir duos bent kokį pakirmijusį obuolį. O man nepatiko. Mane erzindavo, kai perėjusi prekyvietę Linutė atsisukdavo. Ji atrodydavo dar labiau išalkusi, pradėdavo svajoti ir tada jos nebeviliodavo statinėje paslėptas maistas. Kodėl Etas taip išpuikino mus?

Bet šį sykį sesutė pasuko į visai kitą turgaus pusę. Ten, kur buvo juvelyriniai dirbiniai. Akys išsyk apraibo, bet Linutė nė nemanė sustoti. Tik pasiekusi išrikiuotus peilius, atsigręžė ir parodė į vieną jų.
- Štai. Eduardai, kada nors tau padovanosiu tokį lenktinį peiliuką. Dar negreit, bet kada nors.

Pasižiūrėjau į sesutės rodomą daiktą ir pagyriau jos skonį.

- O tu norėtum to iš kairės? Kur su virvute? – mirktelėjau, ir sesutė nestipriai trinktelėjo į ranką.

- Man nereikia dovanų! Iš tavęs nereikia. Juk mes gimtadienių neminime, o tu ir pernai, ir šiemet man įteikei po dailų kaspiną. Nebereikia, Eduardai!

Pažvelgiau į dirbtinai surauktą veiduką ir šyptelėjau. Ji tai sakė ir pernai, bet šį rugpjūtį vos neapsiverkė, likusi tuščiomis rankomis. Nutariau padovanoti Antaninai pirktą kaspiną. Savo princesei įteikiau iš medžio išdrožtą niekniekį, o Linutei šilkinį kaspiną. Bet jos abi apsidžiaugė. Viena iš karto pažino arkliuką ir pasistatė ant savo stalo, o kita vakare pasipuikavusi prieš seses paslėpė skrynioje. Šio nenorėjo nunešioti taip, kaip pernykščio.

Kitą vakarą mamytė liepė neišlaidauti dėl sesutės, pasitaupyti pinigus. Numykiau, kad man nesmagu pirkti dovanas ponaičiams, kuriems dirbu, o savo mylimiausiai sesutei pagailėti manmarkių. Rodos, ji suprato.

Kai ponas Aitas pradėjo mokėti už pagalbą ligoninėje, ir mamytei ištiesiau pirmuosius pinigus, ji įtūžo ir pasakė: „Tu užsidirbai, tu ir turėkis! “. Maniau, ji nutarė, kad tie pinigai nešvarūs, vogti. Bet Morkus suskubo patikinti, kad visa, ką užsidirbame laisvalaikiu, pasiliekame sau. Mūsų su Linute užduotis pristatyti žuvis „Linksmajai žuvelei“ bei padėti visada, kai tik jie pakviečia. Per darbymetį visi susirenkam krūvon ir plušam kiek išgalėdami, o kitom dienom stengiamės nesimaišyti suaugusiems po kojom. Troškau labiau padėti, dienas leisti namie, bet Morkus atkirto: „Papildomos rankos niekada nepamaišytų, bet mūsų šeimą mala pikti liežuviai, ir kęsti šaltį yra daug lengviau nei susidurti su jais. “. Numykiau, kad tuomet mes su Linute visiems laikams liksime be vietos, bet mamytė užtikrino, kad po dvejų, trejų metų viskas pasitaisys, ir galėsite grįžti. Nutariau palaukti.

Nekantriai stebėjau kaimynus. Jų požiūris į mus labai pasikeitė. Kai buvau visai mažas, su bendraamžiais žaisdavau ir savo, ir jų kiemuose. Po Liudo mirties, jie ėmė vengti mano namų, bet mielai pasikviesdavo pas save. Kai pasimatė Liudos nėštumas, nuo mūsų atsiribojo beveik visi ankstesni draugai. Susieidavome tik su tais, su kurių sklypais ribojomės. Ir tai – tik dėl darbų. Kai atsikraustė Morkus pamažu plėtėsi mus palaikančių paupiečių ratas. Iš pradžių jie derindavosi prie daugumos, o po to ėmė nedrąsiai reikšti palaikymą. Tai ypač pasimatė tada, kai pritrūkome duoklei. Nemažai žmonių prisidėjo samteliu grūdų. Visi iki vieno, kurie užsukdavo, linkėjo Morkui kuo greičiau susilaukti sūnaus. Esą, ko jis taip stengiasi dėl svetimų namų. Tik gimus vaikui, svainis būtų laikomas pilnateisiu šeimininku. O berniukas visada geriau nei mergaitė. Bet Liuda neskubėjo pastoti.

Tęsiant pasakojimą apie kaimynus, po kruopelę buvo suneštas trūkstamas kiekis grūdų. Senelė labai džiaugėsi, dėkojo draugiškiems kaimynams, o Morkus žadėjo atsilyginti. Bet svainiui susiruošus į Sostinę, pasirodė, kad per porą parų visas įnašas buvo išgraibstytas. Kažkas mus apvogė! Močiutė pradėjo burbėti ant šeimininko: kam prisižadėjo. Dabar neužteks ne tik mokesčiams, dar teks grąžinti kaimynams ir atidirbti karaliui. Mačiau, kad ir Morkus nenustygsta vietoje. Bet jis tvardėsi, planavo pasiskolinti iš brolio. Senelė nenorėjo klausytis ir ūžė galvas, kad būtų geriausia, jeigu šeimininke būtų likusi ji. Linutė neiškentė ir išbėgo į kiemą, o Ela išskubėjo paskui. Man irgi buvo nesmagu, tad neužbaigęs vakarienės nuėjau į miegamąjį ir atsinešiau du vokus. Vienas jų buvo praplėštas, o ant kito matėsi antspaudas ir dailus ponios Angelės raštas: „Ponaičiui Eduardui už x metus“. Ištiesiau juos Morkui, vildamasis, kad užteks. Liuda su vyru apžiūrėjo vokus, o vėliau patikrino vidų. Užrašas ir anspaudas turėjo įrodyti, kad pinigai sąžiningai uždirbti, bet Morkus atsisakė jų.

- Neišmanėli! Imk ir nebesuk galvos! – dar labiau įtūžo senelė.

- Močiutė teisi, imk, kad nereikėtų atidirbinėti. – žvilgsniu maldavau susiprasti ir priimti mano pagalbą. Negi ir jis mane laiko mažiuku? – Vėliau atsiskaitysime... – nutilau ir pamąsčiau. Gal jis nori mainų? – Tarkim, po savaitės vyks labai įdomus renginys, kuriame norėčiau dalyvauti. Bet tokiu metu perrinkinėjame bulves. Ar galėčiau šiemet ten nueiti? Mainais į pinigus?

Svainis nusileido, o mamytė pagaliau patikėjo, kad nevagiu. Nors ji vis dar abejojo naktiniais pasivaikščiojimas. Kas gi dirba tamsoje?