moteriai kurią užmušė žaidime

krapštausi savo tuštybės prarajoj
ir tiek sakai praraja
geras žodis
einu pavartyt jį žodyne
papasakoju
liūne kiaura vieta akis
arti prarajõs nei daeit negalima
ba labai siūbuoja rodos
kad imsi ir nugarmėsi

gerai
akis liūne liūno akis
spokso liūnakė
mirksi klap klap
bet toksai drėgnas klap
sunkus ir mernas
aha

vilgšnojime sunku įžiūrėti dangus
išskaido žvaigždynus pleškom per retiną
kažkaip jau liūdesėji
ir net negali pašert jos pienišku šokoladu
liūnakės įkalintos dėbsoti

ištiesi ranką ir pridengi
kol nusvirsti išvargus
ir įskęsti jon
ne iš meilės ir ne iš gailesčio ne
tiesiog

iš savo tuštybės