Rašyk
Eilės (77020)
Fantastika (2252)
Esė (1533)
Proza (10776)
Vaikams (2619)
Slam (65)
English (1186)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 7 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Linutė išsyk įlėkė į mūsų rūmus, o aš pastvėriau prie durų pastatytą krepšį ir nuėjau skiedrų. Malkų nebebuvo, mėtėsi tik žabai, tošys ir skiedros. Vyliausi, kad nespustels vėlyvo pavasario šaltukas ir kaip nors išsiversime nepradėję skaldyti menkos kitai žiemai skirtų malkų krūvos.

Kai įėjau į vidų, vos neatsitrenkiau į vyriausiąją seserį. Žvilgtelėjęs į ją susigėdau, anksčiau nepastebėjęs nėštumo. Juk tiek daug buvau girdėjęs apie tai! Iš kitos pusės, kaip galėjau įtarti, kad Liuda ryžtųsi užsitraukti negarbę. Jei ji peikė vyrus, reiškė, kad vaiko tėvas neketino jos vesti. Kas tada? Ar ir mano sesė atsidurs tarp tų merginų, kurias su draugais traukdavau per dantį? Nuodėmingoji.

Pasipurčiau nuvydamas mintis ir susidūriau su įdėmiu senelės žvilgsniu. Šyptelėjau jai, o ši liūdnai palingavo galvą.

- Eduk, atnešk ir vandens, – tarstelėjo sesuo. – Apsiskalbsime, rytoj bus švaros diena. Girdėjau, Eto senelis poryt pradės persitvarkymą. Kas ten bus?

- „Laimingoji žuvelė“ turės kitą savininką.

- Mažasis?..

- Taip. Gal geriau poryt? Iš ryto su draugais važiuosiu į mišką, o kai grįšiu, būsime visi kartu. Galėsim padėti. Ir bus smagiau.... Gerai, gerai. Jau einu.

Pastvėriau pastatytus kibirus ir nubėgau ant kalnelio. Ten stovėjo apylinkės šuliniai. Apsidžiaugiau, kad nebuvo eilės, ir pasisėmęs pustuščius indus nukėblinau namo.

- Grįžo laiko švaistūnas! – Ela plekštelėjo per petį. – Vėl nešioji tuščius kibirus?

- Nesišaipyk. Aš dar ne toks stiprus kaip tu.

- O dar vadiniesi berniuku, – karčiai užmetė Liuda.

Taip. Juk turėjau pastebėti, kaip ji ėmė vis dažniau prikaišioti, kad nesu mergaitė. Būtent dėl to vėl sąžiningai valgiau vakarienę. Dar ir dabar ausyse skambėjo: „Tik berniukams nereikia valgyti. Juk jie gali susirasti maisto ir kitur. “ Bet tai prasidėjo jau seniai. Negi Linutė taip ilgai tylėjo?

Neatsakęs į pašaipą su likusiu kibiru išdūmiau laukan. Kai grįžau, vakarienė jau garavo ant stalo. Atsisėdau ir iš karto susidūriau su maldaujančiu Linutės žvilgsniu. Linktelėjau jai. Mergaitė turėjo suprasti, kad nepamiršau mūsų susitarimo.

Kai pavalgiau, nuskubėjau į miegamąjį. Norėjau pagalvoti ir sulaukti, kol suguls ir kiti. Vyliausi, kad pavyks pasikalbėti tik su Liudvikomis. Atmerktomis akimis stebėjau tamsias lubas, išgirdau kaip geriausioje lovoje įsitaisė senelė, kaip už visko kliūdamas Lizas nusigavo iki manęs. Atsistojęs pagelbėjau jam atsigulti. Tada prabėgo Linutė, kumštelėjo man į šoną.

- Taip, žinau, – šnibžtelėjau.

Pagaliau šalia sesutės susirangė ir rudaplaukė strazdanė Ela. Prieblandoje suskaičiavęs iki šimto aprimau. Tada atsargiai nusiklojau antklodę ir apsivilkau. Tyliai nuslinkau prie durų ir giliai įkvėpiau. Širdis daužėsi pašėlusiu greičiu ir sukaupęs drąsą palenkiau durų rankeną. Liuda nėrė, o mamytė adė vilnones kojines. Jos sėdėjo greta viena antros ir sutartinai atsigręžė į mane.

- Ar susapnavai košmarą, Eduk? – rūpestingas balsas perskrodė tylą, ir pasižiūrėjau į melsvas kaip upės vanduo, visa mylinčias akis. Jas supo juodi ratilai ir juoko bei skausmo raukšlės. Mamytės veidas buvo sulysęs, išvargintas rūpesčių. Jos juodus plaukus jau margino plonos žilos sruogelės. Mintyse ištariau: „Myliu tave“ ir pasisėmiau sklidiną puoduką vandens. Pažvelgiau į raibuliuojantį paviršių ir įsivaizdavau pultų, kiek rūstų Liudos veidą, plačius žandus, su keliais tamsesniais apgamais, neryškiomis strazdanomis, mėlynas pašaipias akis, riestą nosį ir rausvas lūpas. Būtent tokią ją mačiau pastarosiomis savaitėmis. Gurkštelėjęs įsitaisiau ant grindų šalia abiejų Liudvikų ir ilgai tylėjau, kol galiausiai priverčiau liežuvį apsiversti.
Pradėjau klausinėti mamytės, kodėl ji mus visus myli. Ar pyksta ant tų, kurie ją paliko verkti? Ar vis tiek mus mylėtų, jei prasižengtume? Ar jai nesvarbu, ar mes berniukai, ar mergaitės? Ar ji mylėjo tėvelį? Ar jis buvo geras? Mamytė kantriai atsakinėjo, o aš visai pasimečiau ir atsisukau į seserį.

- Liuda, ar tėvelis ir tau buvo geras?

- Taip Eduk. Atsimenu, kaip jis išdrožė dūdelę ir mokė mus groti. Mes taip džiūgavome. Tada jis atrodė pats išmintingiausias ir nuostabiausias žmogus.

- Nuostabesnis nei mamytė?

- Nei mamytė? – Liudos balsas suvirpėjo. – Ne. Mamytė visada buvo ir bus pati puikiausia.

- Ar yra žmonių, kurie mylėtų tėvelį labiau nei mamytę?

- Taip, Eduk. Liudas visada sakė, kad tėvelį myli labiau nei mamytę.

- Mamyte, ar dėl to nelaikei jo išdaviku? Nedėkingu?

- Ne, Eduardai. Kaip gali taip baisiai galvoti!

- Visai susipainiojau... Tai kodėl visi vyrai ir berniukai yra velnių nešti ir pamesti?

- Iš kur ištraukei?

- Girdėjau.

- Linutė irgi? Juk judu visada kartu, – papurčiau galvą. – Tai kur vienas bastaisi?

- Niekur. Išgirdau namie.

- Namie?! – Liuda pašoko ir pagriebusi už žasto stipriai truktelėjo. Taip pastatydama mane ant kojų. Puodelis iškrito iš rankų, bumbtelėjo, o vanduo išsiliejo ant grindų. Susiraukiau iš skausmo. – Namie?! – ji nuslopino balsą. – Kaip tai namie?

- Kažkada judvi apie tai kalbėjote.

- Ką mes dar kalbėjome? – mamytė ištraukė mano letenėlę iš sesers gniaužtų ir pasilenkusi pažiūrėjo į akis. Nusisukau nuo jos ir ėmiau trinti skaudamą ranką. Sesuo kilstelėjo ir pasuko mano smakrą, kad jos abi matytų išraiškingas žalias versmes.

- Kad vaikus atneša ne gandrai ir...

Pyktelėjusi Liuda trenkė stiprų antausį. Skaudėjo, ir aš susigraudinau. Buvo aišku kaip dieną, kodėl Linutė pati bijojo išsiaiškinti tiesą.

- Eime į lauką, – nudžiugau prabilus mamytei. Lauke buvo šalta, bet mes paėjome dar gerą galiuką nuo trobos. Tuomet stabtelėjome, ir susilaukiau dar vieno antausio, tik iš kitos pusės. – Eduardai, negražu klausytis svetimų pokalbių. Ar to mokiau? O jeigu jau išgirdai, turėjai suprasti, kodėl vyrai yra bjaurybės. Taip?

Papurčiau galvą.

- Nes, po galais, tie padarai išprievartavo mane, nuplėšė garbę! – išrėkė Liuda.

Nemirksėdamas įsistebeilijau į ją. Nors supratau žodžių reikšmę, man vis tiek nepasidarė aiškiau. Mačiau, kaip sesers skruostais ritosi ašaros. Man pagailo jos, bet jaučiau, kad mano apkabinimas jai nepadėtų.

- Tai reiškia, Eduardai, kad vaikelio tėvas be tavo sesers sutikimo, jėga sukūrė naują būtybę.

Išpūčiau akis. Negi tai įmanoma? Per prievartą?.. Argi vaiko gimimui nereikia meilės? Juk per pamokas gydytojas aiškino: „Naujai gyvybei prasidėti reikia vyro, moters ir jų meilės. “ Tai kaip čia dabar?

- Bet tu, Eduk, prižadėk, kad niekuomet taip nesielgsi ir nesugriausi jokios merginos gyvenimo. Ar prižadi? Ir dar... Prižadėk visada saugoti Linutę.

Atsisukau į mamytę. Ji įdėmiai žiūrėjo į mane. Supratau, turįs pažadėti.

- Atsiprašau, – sušnibždėjau ir apkabinau mamytę. Ji tvirtai suspaudė mane.

- Ar prižadėsi, Eduardai? – perklausė mamytė, ir suskubau prižadėti, kad niekada nenuskriausiu jokios mergaitės ir visada saugosiu Linutę.

Nepaisant mano tvirto nusiteikimo atpirkti visą blogą vyro įvaizdį, Liuda pasiguldė mane ant kelių ir išpėrė kailį. Susiraukiau, bet vos paleistas, nenuskubėjau namo. Jaučiau, kad nesugebėsiu užmigti, ir nusekiau mamytės akimis į žvaigždžių jūrą. Ten taip gera ir ramu.

- Maniau, kad bus sunkiausia pasikalbėti su Eduku, bet jis nusiklausė. Ela su senele supras. Liko tik Linutė.

Ir aš dėl to krimtausi. Kaip pasikalbėti su mažąja sesute, kaip paaiškinti tai, dėl ko ir pats abejojau? Laimei, prieš akis dar buvo visa naktis. Jeigu nueisiu pas poną Aitą, jis išsklaidys slogią nuotaiką, atsakys į klausimus, kurių nedrįsau užduoti mamytei su seserimi.
2022-03-31 18:22
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-04-01 04:22
Passchendaele
5
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-03-31 19:29
Ero
Ero
Tekstas tvarkingai parašytas, bet prėskas. Veiksmas perėjo į antausius, o po to į užpakalio pėrimą taip, lyg būtų įsipilta į stiklinę vandens ir išgerta - visai be dramos ir emocijų. Kodėl Eduardas yra nejautrus, neverkia, nepyksta mušamas?  Moteriškių motyvacija tokiam elgesiui galėt būti suprantama, bet irgi nėra emociškai motyvuota. Personažai elgiasi pagal scenarijų ir dalyvauja kaip manekenai šitoje istorijoje. Jų jausminės būsenos neatsispindi nei dialoguose, nei veiksmo aprašyme.
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą