Apie gamtą

Nori? Papasakosiu Tau apie
Pušį. Nudžiūvusią.
Ir kranklį viršūnėje.
Apie pernykštę žolę,
Šnarančią po kojom ša ša ša
(Žolė buvo tokia kantri,
Kad pragręžė dangų)
Ir apie gervių klyksmą:
Ijo Ijo sugrįžk sugrįžk Ijo.  

Atrodo, vėjas žaidė tinklinį
Parudavusiais lapais,
Kurie kočiojami vaitojo ir stenėjo:
Šlam šlam šlam
Šalom šalom šalom
Dangus dangus dangus
Ir vėl Šeolis.  

Dar pernai sumegztas voratinklis
Tarp gelstelėjusių smilgų tebegaudė vėją.
Dangus toooks atkaklus -
Mėlynai nusileido į ežerą.
Ir tik naktį patekėjęs pilnas mėnuo
Išstūmė mėlyną ir ežero vandenį
Pavertė auksu.  

Vėjas susižeidęs į mano ausį raminasi
Čit čit čit,
Aš blaškausi, aš nuolat blaškausi,
Siekiu to ir ano ir kažko
Ir miego, žinoma, miego.
Nieko. Neprivalai nieko.
Akmuo nebylus, nes jis geria garsus.
Pabandyk. Jis tylės.
Ir absorbuoja jausmus
Ir mane į savo pilką,
Šiurkščią, aštriabriaunišką sielą.    

Jei prabėgtų žole driežiukas,
Arba sustotų pasišildyt
Ant šito akmens,
Prigirdyto saule -
Jį pagaučiau.
Laikyčiau saujoj, laikyčiau,
Grožėčiaus - paleisčiau.
Ir jeigu rankose liktų
Jo uodegytė, o siaube,
Koks būtų tai siaubas.
Ir jeigu voriukas lėtai
Tipentų akmens samanuotoju
Veidu, sakyčiau:
Saugokis vore, saugokis musės,
Voratinkly pasisupt užsigeidusios. 

Ne svajokim, ne saulė ten teka
Mums iš rytų,
Ten tik vaikai į upę vėl įmetė
Pienės žiedą.
Ir ten ne žvaigždės,
Tik gelsvais varžteliais
Priveržtas dangus,
Kad ir vėl neužgriūtų
Ant mūsų.