Jei nustotumei miegoti
ir apie kiekvieną žodį galvotumei po valandą,
prasmė mergiotė
dama taptų greičiau. Į galvą lendą
dalykai išsigrynintų
ir per parą ištartum žodžius dvidešimt keturis.
Pasaulis pasistūmėtų geryn. Tu
patogiai stebėtum kaip milžiniškas krateris
įsiurbia banalybę. Mėgautumeisi.
Nieko nereikalingo, išskyrus
porą atsitiktinumų, dar arbata kvepianti mėtom, jei visi
jausmai migruotų į eleksyrus,
pakartotum – ką gi, nieko atsitiktinio, neskaitant
žvilgsnių, susiduriančių abejingumų priekiais,
ir miestų, nes kai ant
kortos visa tai, kas liko, driekias
iki horizonto lygumų ateitys.
Nieko asmeniško. Business as usual.
Erdvėj – daugiau nei trimatėj – ties
laiko pabaiga deguonis gražus jau vėl.