Eduardas (V)

Supratęs, kad Linutė labai susigraudino, apglėbiau ją Sesutė prisišliejo prie krūtinės, o pasakojimas tęsėsi toliau.

- Tuomet išvykote su pirmuoju būriu. Laukėte savanorių iš kitų miestų. O aš su Emu atvykome prieš pat žygį. Paskyrėte vaikiną į savo būrį ir saugojote jį. Mes apgynėme savo kraštą, bet patraukę link gimtinės sužinojome apie Manijaus piktadarybes. Nusprendėte jį nuversti... O jūs vis dar galvojate apie Elą?

- Taip. Nėra nė dienos, kad nepagalvočiau. Trečią karo mėnesį Emas prasitarė, kad jau turėjo gimti mano vaikas. O aš asilas! Palikau, liūdinau savo mieląją Elą, kai ji laukėsi. Ir dar sugrioviau jos šviesią ateitį!

Bet ne tai norėjau pasakyti. Nujaučiu, kad pas Elą nebesugrįšiu. O ar Emas nueis vietoj manęs? Nežinau, Todėl prašau, jeigu krisiu, paimk iš manęs šį kardą ir brangakmenį. Nunešk juos mano angelui. Aš tiek daug apie ją pasakojau, turėtum rasti. Ar gerai?

- Taip, valdove. Kaip manote, jums gimė sūnus ar dukra?

- Nežinau. Mylėčiau abu, bet vėliau sužinosiu.

Liudvikas padrąsinamai nusišypsojo ir spustelėjęs mano petį nuėjo.
Dar neišaušus patraukiau namo. Prieblandoje rikiavomės per lanko šūvį nuo sienos. Neramiai laukėme, kol vadas paskelbs puolimą. Ėmiau įsivaizduoti, kaip iš savo patalo pakilo karalius, išėjo laukan ir paniekinamai nužvelgė mūsų pulkus. Oru nusirito bauginantis jo juokas. Bet mano fantazijas sustabdė Liudviko balsas. Jis ragino pulti. Pabūklais trupinome mūrą. Tie, kurie turėjo geresnius lankus, tarp jų ir aš, laidė strėles į galvas iškišusius priešininkus. Kiti bėgo, mėtė virves, rėmė kopėčias, kad prasiveržtume į miestą, priartėtume prie pilies.

Mačiau kaip krito lankininkas iš Meri miesto. Karo metu mes tapome geriausiais draugais. Bet supratau negalįs pulti į ašaras. Nugriaudėjo sprogimas, griuvo siena. Mes prasiveržėme! Pamažu patraukėme link rūmų ir susidūrėme su gyvąja siena. Ją sudarė įvairaus amžiaus vyrai. Jie be atvangos mus skaldė, o mes nenusileidome. Kraujas tiško į šalis, o pakirstieji krito po kojomis. Tiek vienų, tiek ir kitų pusėje mačiau siaubo prisipildžiusius veidus. Pajutau, kaip kažkas pribėgo ir išmušė iš rankų lanką. Bet juk buvau gerokai nutolęs nuo ugnies! Tie niekšai pasislėpę tykojo, kol prisiartinsime. Iš makščių išsitraukiau kardą, kuriuo dar nieko nebuvau nužudęs. Visai lengvai atmušiau priešo smūgį ir pakėlęs ginklą trenkiau. Pasklido trankus plieno akordas ir mes išsiskyrėme. Nespėję atsipūsti vėl metėmės į krūvą ir kaip šokyje pasisukę vienas apie kitą pažvelgėme į partnerį iš šalies. Tuomet puolėme kits kitą, galynėjomės ir vėl skyrėmės. Kas sykį nutolęs ir pažvelgęs į priešininko veidą, akis vis labiau niaukiausi. Sykį atsiplėšęs nuo jo paklausiau:

- Povilai? –žodyje skambėjo tiek daug, kad net ir pats pakraupau.

- Iš kur mane pažįsti, nedorėli?

Tvirčiau sugniaužiau kalaviją ir pažvelgiau į dangų.

- O, dievai, kodėl neišklausėte mano maldų! Būtent to labiausiai ir bijojau!

- Baily, nesižvalgyk ir drąsiai sutik mirtį!

Paklusau vyriausio brolio komandai ir sukaupęs jėgas išmušiau iš jo rankų ginklą. Tuomet pripuoliau prie gerai pažįstamo, tik gerokai senstelėjusio Povilo ir nusitaikiau į jo nuogą kaklą. Kai kardo ašmenys brūkštelėjo odą, sustingau. Kažkas tvirtas sulaikė mano ranką.

- O! Mano motinos sūnau, net ir didžiausiame košmare nesapnavau, kad gyvenimas pasisuks taip, kad medines lazdas iškeisime į tikrus, aštrius kalavijus ir tu nusileisi savo jaunėliui.

- Pauliau? Mažasis Pauliau?

- Žmogau, paklusęs tironui ir išsižadėjęs tikrojo savo valdovo, prabėgo devyneri metai, kai mirė tavo mažasis brolis, nes dabar jis yra didžiausias tavo košmaras! – nutilau, o po to garsiai sušukau: – O, Manijau, būk prakeiktas privertęs brolį žudyti brolį ir neleidęs numalšinti tėvų skausmo! Tegyvuoja Liudvikas! Tikrasis de Merikė!

Trenkiau plokščiąja kardo dalimi broliui per galvą. Jis išsyk prarado sąmonę. Nutempiau priešininką į šalį, kur niekam neturėjo užkliūti. Vėl mečiausi į kovos sūkurį. Mano ranka net nesudrebėjo, kai pervėriau senio krūtinę. Tvirtai laikiausi susidūręs su augalotu vyriškiu. Laimei, atsipirkau drykstelėjimu į anksčiau sužeistą ranką. Gal reikėjo atsitraukti į gydymo punktą? Ne, priešų buvo per daug, reikėjo kiekvienos laisvos rankos.

Šį kartą akis į akį susidūriau su visišku vaikiu. Galvojau apie jo ateitį, motiną. Ji niekada neatleis, jei nuskriausiu berniuką. Svyravau ir negalėjau išsisukti nuo nerimtų jo smūgių. O tada pasirodė dar vienas neūžauga. Sunkiai valdydamas ginklą, nes turėjau tik vieną sveiką ranką ir koviausi su dviem vaikais, traukiausi gilyn į miestą. Nežinojau, kiek dar galiu skverbtis tarp namų, tik jaučiau: jei per daug atsitrauksiu nuo būrio, už kampo užlindę miestiečiai nepasigailės manęs.

- Stokit, sūneliai! Sustokit! Šis vyras turi jūsų tėčio akis. Ar nebūsite Paulius?

Atsigręžiau į tarpduryje sustojusią gražiąją Petro žmoną Margaritą ir nejučiomis nusišypsojau. Buvau toje miesto dalyje, į kurią brolis nusivedė mylimąją. Vadinasi, šie neūžaugos turėjo būti dvyniai Mintas su Mantu, kuriuos supau ant kojų, kurie taip mėgo klausytis mano išgalvotų nuotykių.

Širdis suspurdėjo iš neapsakomo nerimo, todėl Margaritai atsakęs galvos linktelėjimu ir pasinaudojęs vaikų nuostaba nėriau į gretimą gatvę. Nestabdomas bėgau link pagrindinės piles dalies, kur vyko intensyviausios kautynės. Vos pasiekęs kitus, suakmenėjau. Priešais stovėjo sukruvintas Manijus. Jo koja spaudė kažkieno kūną. Pastebėjau, kaip šviesiaplaukis, linksmasis Emas metėsi link priešo, nustūmė jį nuo mūsų valdovo ir atmušęs smūgį paragino kitus kilti į kovą. Bet Emas – toks pats kareivis kaip ir mes. Ne vadas. Niekas nebekėlė ginklo, pamatę mirusį valdovą, dvejojo, išgirdę silpną raginimą. Šviesiaplaukis pasimetė, apsidairė, tada parbloškė karalių ir pasilenkęs paėmė Liudviko kardą bei jo brangakmenį. Nestoviniuodamas leidosi iš mūšio lauko. Kai kelią pastojo keturkampis galiūnas, pakėliau sveikąją ranką. Privalėjau apginti šaunųjį Emą, kuris tiek kartų žadino viltį ir drąsą. Jis dar atsigręžė savo vilties ir padėkos kupinomis akimis. Žinojau: jis bėga tam, kad išsaugotų šviesesnės ateities idėją. Atmenu, kaip koviausi prieš spintą. Akyse telkėsi ašaros, o širdis patvino liūdesiu. Mano mylimas, nuostabus Liudvikas daugiau nebenusišypsos...

Senis dar tebekalbėjo, kai statinėje, kurioje tūnojau, pasigirdo rauda. Tvirčiau apglėbiau Linutę, glosčiau ją ir maldavau, kad nusiramintų. Ji šiek tiek aprimo, bet buvo per vėlu. Kai kažkas pradėjo klebinti statinės dangtį, palenkiau sesutės galvą ir pridengiau megztiniu. Tuomet įsikandau į ranką, kad ištrykštų kelios ašaros. Vyliausi, kad to užteks suklaidinti lendančius.

- Kas gi čia? – vos pasirodžius dangaus platybei, pasiteiravo prašmatniai apsirengęs vaikis. Sumirksėjau prieš šviesą ir suskubau lipti iš statinės. Tuomet parklupau prieš turtuolį.

- Atleiskite, ponaiti, kad drįstu klausytis pasakų, kurias jums seka šis pasakorius...

- Atsiprašymai nepadės! Ak tu nususęs, pasileidęs nevalyva!

Mane apspito būrelis vaikų ir pasipylė spyrių kruša.