***
Kas ką pamokė? -
Jokia čia karaokė... -
Tai Mariupolis!...
2022-03-21
Vėl kariauja
Jau vakaras, po to – naktis,
Iki gaidžių ir vėl sėdėsiu;
Košmarai beldžias į duris –
Jėgoms ne mano juos kentėti!
Tiek skausmo – siaubo lyg žynių... –
Nerimsiu, eilėmis rašysiu,
Braukysiu, glamžysiu lapus –
Paišyti veidą nebūties bandysiu...
Kada ana baltam lape –
Lengviau pasauliui susivokti,
Ką garbina tvirta ranka
Ir kaip jos pamokas išmokti...
Nėra man atilsio ramaus,
Akis kai aštrūs dūmai griaužia... –
Ateina mano naktimis –
Ne pergalės trimitai gaudžia –
Ateina žodžiai lyg varnai,
Lyg raidės iš ano pasaulio
Ir jei tiktai užkris vokai;
Jos kala miegančion makaulėn ...
Tas suėjimas toks sunkus –
Aštrus plieninių batų aidas –
Protas išvargusio žmogaus,
Negalintis pridengti veido... –
Kiekvienas garsas lyg kranklys
Aplanko sąmonėj kiekvieną celę,
Perkreipęs galvą žiūri, šaukia: tu bailys!.. bailys!
Skaudžiausia – pasiteisinant nelaukia... –
Išbėga jos - palieku aš
Ir proto kambariai negražūs –
Senai jau perskaičiau raides, –
O tai tikrovė – ne miražai:
Pavirsta aiškūs pastatai
Į klaikų tamsų labirintą,
Kur landą painiavos gale
Mirtis tinklu užtvėrus laiko... –
Bandau sumenkinti skausmus –
Aš tų tinklų, tikrai, neaudžiau!..
Bet vėjas ištrenkia stiklus –
Pro langą ne trimitai gaudžia! –
Sugriuvęs rūmas, kruvina rauda –
O kovarnis raides nešioja –
Bet lygina eiles spauda
Ir nežinia: ką ji galvoja...
Tarytum viskas normalu,
Tarytum buvo taip pasauly
Ir nieko nenutiks nūnai,
Nes po šiandiena kabo saulė.
1999.