Iš dienoraščio

***

Kas ką pamokė? -
Jokia čia karaokė... -
Tai Mariupolis!...
                       
                    2022-03-21


Vėl kariauja

Jau vakaras, po to – naktis,
Iki gaidžių ir vėl sėdėsiu;
Košmarai beldžias į duris –
Jėgoms ne mano juos kentėti!

Tiek skausmo – siaubo lyg žynių... –
Nerimsiu, eilėmis rašysiu,
Braukysiu, glamžysiu lapus –
Paišyti veidą nebūties bandysiu...

Kada ana baltam lape –
Lengviau pasauliui susivokti,
Ką garbina tvirta ranka
Ir kaip jos pamokas išmokti...

Nėra man atilsio ramaus,
Akis kai aštrūs dūmai griaužia... –
Ateina mano naktimis –
Ne pergalės trimitai gaudžia –

Ateina žodžiai lyg varnai,
Lyg raidės iš ano pasaulio
Ir jei tiktai užkris vokai;
Jos kala miegančion makaulėn ...

Tas suėjimas toks sunkus –
Aštrus plieninių batų aidas –
Protas išvargusio žmogaus,
Negalintis pridengti veido... –

Kiekvienas garsas lyg kranklys
Aplanko sąmonėj kiekvieną celę,
Perkreipęs galvą žiūri, šaukia: tu bailys!.. bailys!
Skaudžiausia – pasiteisinant nelaukia... –

Išbėga jos - palieku aš
Ir proto kambariai negražūs –
Senai jau perskaičiau raides, –
O tai tikrovė – ne miražai:

Pavirsta aiškūs pastatai
Į klaikų tamsų labirintą,
Kur landą painiavos gale
Mirtis tinklu užtvėrus laiko... –

Bandau sumenkinti skausmus –
Aš tų tinklų, tikrai, neaudžiau!..
Bet vėjas ištrenkia stiklus –
Pro langą ne trimitai gaudžia! –

Sugriuvęs rūmas, kruvina rauda –
O kovarnis raides nešioja –
Bet lygina eiles spauda
Ir nežinia: ką ji galvoja...

Tarytum viskas normalu,
Tarytum buvo taip pasauly
Ir nieko nenutiks nūnai,
Nes po šiandiena kabo saulė.


                                            1999.