Rašyk
Eilės (77870)
Fantastika (2280)
Esė (1536)
Proza (10861)
Vaikams (2678)
Slam (67)
English (1204)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 15 (2)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Nelemti kraštutinumai, kurių atkakliai siekiu! Prieš kiek laiko troškau išmokti rašyti taip įtaigiai, kaip rašė didysis Dostojevskis. Bet pagaliau atsipeikėjau. Analizuodamas save suvokiau, kad iš tiesų nesimokau rašyti kaip rusų klasikas. Aš tik mokausi gyventi taip, kaip gyvena jo veikėjai. Tapau nelemtu romano veikėju, su savo nelemtais kraštutinumais!

Nebijokite, netuščiažodžiausiu, viską jums paaiškinsiu. Bet dar kai ką turiu pasakyti: negalvokite, kad čia kažkokio romano pradžia. Tai tik mažai ko verta išpažintis. Tai netgi ir ne išpažintis, vėl meluoju. Kunigas negali išklausyti to nelaimėlio nuodėmių, kuris nesigaili. O ar gailiuosi aš? Ne. Taigi tai verčiau pasakojimas, už kurį tikiuosi bausmės. Juk taip veikia išpažintis?

Taigi viskas prasidėjo nuo to, kad praradau gebėjimą justi ribas tarp dienų. Naktys iš esmės reikšmės turi nedaug. Vis dėlto atmintyje rėžiai tarp dienų egzistuoti privalo, o man savaitės susilieja į kažkokius tvenkinius, kuriuose kaip žuvelė į paviršių kartais išplaukia koks įvykis. Reikia gerokai paplušėti, kol nusprendžiu, ar pasivaikščioti ėjau pirmadienį, ar ketvirtadienį; ar pusryčiams valgiau košę, ar liūdną sumuštinį.

Įtikėjau idėja, kad gyventi reikia dabar. Nustojau planuoti savo laiką, nebesitikėjau kažko iš ateities. Lygiai taip pat nustojau džiaugtis praeitimi ir visais jos pagražintais prisiminimais. Liko „dabar“, neįdomus, lėtas, bet kartais apdovanojantis „dabar“.

Trečia, atskleisiu tiesą apie kraštutinumus. Jau kurį laiką jų idėja gyveno manyje, tik dar negalėjau to suvokti. Pavyzdžiui, susipažinau su puikia mergina. Meilė, laiškeliai, gražūs žodeliai – visa tai puiku, tiesa? Nesąmonė. Mūsų santykiai buvo keisti: pasimatymas, mėnesis tylos, tada vėl iš naujo. Man pabodo. Santykiai užsitęsė iki nuobodžių pusės metų, kol kažkaip (ačiū Dievui) nustojome bendrauti. Bet tada kaip tikras filosofas pradėjau mąstyti: kokia viso to prasmė, a? Jokia!

Taip ir gimė kraštutinumų troškulys. Analizuodamas savo santykius su Ja supratau, kad nespėjau nei pamilti, nei nusivilti. Ji manęs nei pakerėjo, nei sudaužė mano širdį. O, kaip aš norėjau pajusti vieną arba kitą. Juk būčiau vienodai mėgavęsis abiem atvejais. Deja, vienas iš jų moralus, o kitas nelabai. Bet aš ne apie moralumą, o apie kraštutinumais gyvenantį veikėją.

Kol kas tiek ir težinau: savo atmintim nebegaliu pasitikėti, todėl renkuosi gyventi tik dabartyje, kurioje trokštu kraštutinumų. Belieka šį modelį pritaikyti praktikoje. Įjukite vaizduotę.

Mokykloje nuskambėjus paskutiniam skambučiui iš lėto leidžiuosi laiptais žemyn. Į rūbinę. Visi eina sparčiau – nenoriu palikti mokyklos. Bet, kiek galima užtęsęs šaliko ir pirštinių ritualą, išeinu į lauką. Kas dabar? Namo, namo, namo. Taip penkis kartus per savaitę. Užsimerkiu, atsimerkiu, ir jau stoviu prie buto durų. Grįžtu sukandęs dantis. „Dabar“ nepaprastai nuobodus. Kreipiuosi į save valdingu balsu: „S., paklausyk, sekundės tuoj sukapsės ir rytoj vėl eisi į mokyklą. Vaizdas vėl bus margesnis. “ Atsakau: „Tai ką, man dabar laukti aštuonias valandas nakties? “

Aštuonios valandos pasyvumo, čia tai kančia! Pusvalandį taisausi patiekalą, kitą pusvalandį ieškau tinkamos pozos prisėsti, dar tiek pat žiūriu, ką čia „pažiūrėti“. O liko dar šešios! Pasidaro nepatogu sėdėti nei vienaip, nei kitaip. Gal tai ne kėdė kalta, tikriausiai mano kūnas man nustoja patogumo. Išeinu pasivaikščiot į gamtą. Vėl tą pačią neįdomią, nejudrią gamtą. Gamtą, gamtą, gamtą. Taip penkis kartus per savaitę.

Pradedu grimzti į tamsių minčių debesį. Kartais susimąstau, gal tai mano natūrali būsena? Kad ir kaip bebūtų, patenku į kraštutinumo būseną. Šiuo momentu atsisagstau striukę, nusiperku juodos kavos ir užsidegu cigaretę. Tai trys dalykai, kurie neleidžia atitrūkti nuo realybės. Mąstau, mąstau, mąstau. Užbaikite sakinį patys.

„Dabar“ pasidaro nepaprastai įdomus, nors jį ir dangsto šešėliai. Jei tai būtų Dostojevskio romanas, tai kažkas mane būtinai užkalbintų. Bet aš dar per jaunas eiti į karčemą ir prašyti stikliuko degtinės; jų išvis nebėra. O jei ir būtų, tai turėčiau mokėti kažkokiais eurais, o ne rubliais, kuriuos taip romantizuoju. Minčių debesis nuplaukia, man vėl palengvėja, vėl grįžtu į tikriausiai „normalią“ būseną. Išgyvenu kraštutinumą.

Kita diena man paruošus daugiau, tačiau apie ją žymiai trumpiau: vakare išeinu susitikti su draugu. Ir kaip euforiškai pasijaučiu, tarsi viskas išties gerai ir problemos neegzistuoja! Va toks „dabar“ man patinka, tą vieną laimingą akimirką hiperbolizuoju tiek daug, kad man tai vėl tampa kraštutinumu. Tada jau būnu pamiršęs apie visas tamsias mintis, apie visokius nelaimėlio pasivaikščiojimus ir cigaretę šaltyje. Dienos susilieja, o naktys ištirpsta.

Na, ir argi aš ne juokingas? Visa tai - fantazija. Gyvenu savo neįdomiam pasaulyje, kuriame trokštu jaudinančių kraštutinumų. Netgi ryžausi paminti savo orumą ir išmokau mėgautis tiek „malonumu“, tiek „nemalonumu“. Tapau kažkokiu egzistenciniu mazochistu. Galvojau, kad išmoksiu rašyti taip, kaip rašė Dostojevskis. Bet esu tik jo romano veikėjas.
2022-03-11 19:59
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 2 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-03-26 07:14
Passchendaele
5+
Įvertinkite komentarą:
Geras (1) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-03-11 21:02
cinikas ir nihilistas
Norėtum, kad pasakytų priešingai, Įdomiam pasauly.
Deja, deja ir kol kas. Pradėti reikėtų nuo pradžios,
neatsitraukiant nuo ketvirtos klasės kurso.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-03-11 20:47
Kaimo japis
Liūdni sumuštiniai ir ribos tarp dienų.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą