Kaunas - ne atsakymas

Priemiesčio šviesoms imant blėsti ir galvos struktūroms imant tirpti ir lietis su bendru horizonto vaizdu imu galvoti, kad visai gera būti. Tiesiog kvėpuoti, matyti ir girdėti kas dedas aplink. Jei gyvenate tokioje mažoje post-sovietinėje kišenėlėje kaip aš – tai daug kas ir nevyksta. Čia virš galvos neskraido japonų lėktuvai, kitame kambaryje neskamba rokas, už trejų šimtų metrų nevyksta,, Antis“ koncertas ir gatve neplūsta satanistinis liaudies vaikų klubas. Ne, viskas daug paprasčiau. Girdi kaip brūzgia mašinos, per pusvalandį, visiškai nepriklausomai nuo paros meto, bent po dvi, girdi kaip paryčiais žingsniuoja moterys, kaip kaukši jų, jau antrą sezoną tempiantys, aukštakulniai, ir visai nesvarbu metų laikas, kaip šeštadienio rytais (mano laiku), o šiaip jau popiet (šeštadienio laiku) verkia vienas, o gal ir du vaikai, girdi kaip vidurnaktį suskamba paskutinis varpais (jei neklystu, po vidurnakčio neskambina iki 7 ryto gal?). Šiaip ar taip, skambina ar ne, aš negalėčiau pasakyti. Gyvenu čia septynis, aštuonis (?) metus ir tas varpo skambesys jau susiliejo su manimi, tai jei išgirstu, kad skambą pasidaro tiesiog kraupu. Imu galvoti, kad į mane kėsinasi koks klaikus mišrios asmenybės sindromas, bet pamiršusi dėl ko pergyvenu, gyvenu toliau ramiai. Ir galvoju, kad gera būti. Nors dažnai aplanko noras ir nebūti. Ties tuo aš nebežinau kaip tiesiog  būti ir imu kvailioti: vėl skaitau prozą, vėl rašau blausias eiles, vėl ieškau draugų, vėl geriu kavą vidurnakčiais ir piešiu kubizmo stiliumi sergančias kates. Bet praeina. Po kiek laiko visada praeina. Man patinka proza skaityti, nes aš ją labai greitai pamirštu, ir šiaip manau, kad proza – juokingiausias literatūros žanras (ar tas kitas dalykas). Niekas manęs taip neprajuokina kaip proza. Kartais galvoju argi ji nėr geresnė už poeziją? Gal mesti man eiles (kurios ir taip jau mestos, galima suprasti paskaičius) ir tapti prozininke? Apsigyvenčiau kokiam Kauno užkampį, merdėčiau teatre, gal po kelių mėnesių įkyraus maldavimo priimtų į kokį, jau seniai aktualijų nebeskelbiantį, laikraštį dirbti. Galėčiau apsiimti zodiakų skiltį. Jei tokios nebūtų – galėčiau padaryti, kad būtų. Ir tada gatvėj sutikus Adelę, ar Marytę klausčiau,, Jau skaitei ką rašo apie tavo zodiaką? Girdėjau šią savaitę tavęs pompastiškos naujienos laukia... Gal pinigai, o gal koks anūkėlis grįš iš Norvegijos po dešimties metų, šaknų atgaivinti, ar šiaip alaus nusipirkti? “ Ir nelaukus atsakymo nusisukčiau ir nudumčiau į kokią Laisvės alėją. Tada jausčiau nostalgiją senajai jos architektūrinei struktūrai, kurios nei regėjau, nei kada anksčiau gedėjau, bet šiandien skaičiau, kad gražu buvo, todėl taip ir daryčiau. Ir tada pasidarytų gera būti. Ir tada gal praskristų japonų lėktuvas, gal kitame kambaryje skambėtų rokas ir už trejų šimtų metrų vyktų,, Antis“ koncertas, ir žinoma, gatve plūstų satanistinis liaudies vaikų klubas. Ir tada tikrai būtų gera būti. Ne?