Nieko neįvyko

Kaip visados – nieko neįvyko.
Miegas, rytas, pusryčiai ir taip toliau Ir panašiai.
Kiekviena minutė išdykusi. Valanda naivi. Ko
tikėtis – klausimai net ne iš vakar. Kam jie. Tai ne šiai

ugniai neturėti dūmų, upei ne šitai
atgal grįžinėti, kaip visados tėkmė įprasta,
eini eisena ta pačia, eini, eini ir štai
žinai, kad kaip tik čia dar viena brasta.

Nieko naujo nevyksta. Toliau bus
nieko naujo dar labiau,
tarp dviejų priešingų vienodybių paliaubos,
nejaugi joms nesibaigt liepiau,

paskui vakarienė, naktis. Miegas.
O jis tas valdantysis Nieko Naujo,
tuo pat metu to Nieko Naujo alfos ir omegos,
jis visad tas pats, o niekuomet nepažinau jo.