Rašyk
Eilės (77875)
Fantastika (2280)
Esė (1536)
Proza (10861)
Vaikams (2678)
Slam (67)
English (1205)
Po polsku (333)
Vartotojams
Jūs esate: svečias
Dabar naršo: 14 (1)
Paieška:
Vardas:
Slaptažodis:
Prisiminti

Facebook Twitter







Moteris budo iš miego. Pamažu grįžo į gyvenimą. Juto malonią šilumą, virptelėjo akių vokai. Ir vėl grimzdo į sapną, tačiau trumpam. Sapnas nebesugrįžo, greitai išnyko ir  paskutinės malonios vizijos. Palengva sąmonėn ėmė brautis mintys. Nerišlios, miglotos., paskatinusios praverti akis. Šiek tiek, kad žvilgtelėtų per nuleistas blakstienas. Pastebėjo aukštyn iš lėto kylantį  tamsų veido antvožą. Moteris pajudino pirštus, nors nežinojo kodėl tai daro. Bandė susivokti, kur randasi, bet nebuvo jokio atsako, nei iš praeities, nei dabartinėje erdvėje. Ir pačios erdvės čia buvo nedaug. Iš abiejų kūno šonų laisvos vietos buvo mažiau, nei pusmetris. Nuvijusi paskutinius miego likučius, moteris atmerkė akis plačiai, pradėjo apžiūrinėti tai, kas  ją supo. Ji gulėjo pailgo cilindro formos inde, kuris pradėjo be garso vertis, slenkant viršutinei sienai. Nors, neturėjo jokių paaiškinimų, jokio supratimo kur ir kodėl yra, moteris nejuto baimės, ar įtampos, nerimo. Ji pakėlė rankas, užčiuopė vietą nuo kurios pakilo veido gaubtas. Ten pajuto iškilią siūlę, palengva braukė pirštu žemyn, stebėdama, kaip prasiveria rūbas, kuris buvo apgaubęs visą jos kūną. Nebepasiekdama siūlės gulimoje padėtyje moteris atsisėdo, vedė pirštais per apčiuopiamus iškilumus iki pėdų, vėliau pastebėjo, kad tą patį veiksmą reikia atlikti nuo pečių iki delnų. Pagaliau išsilaisvino iš to keisto apdaro, kuris buvo glaudžiai aptempęs visą figūrą, tarsi antra oda. Rūbas ir indo vidinis paviršius buvo šiek tiek drėgni. Nemaloniai pasijutus, ji nutarė palikti keistąjį cilindrą.
      Išlipusi iš indo, moteris apsidairė. Patalpa buvo erdvesnė, bet joje stovėjo tik stalas ir kėdė. O ant visų sienų neryškiai žibėjo eilės žalsvos spalvos lempučių. Ji pėdino palei sieną, megindama suprasti, ką reiškia visi simboliai po jomis, ką nors nuspausti nesiryžo. Pagaliau aptiko pravertas dureles, atsargiai žvilgtelėjo vidun. Ten buvo daiktai. Paėmusi į rankas vartaliojo, bandė suprasti jų paskirtį. Jau norėjo dėti atgal, bet lyg per miglą iškilo sapno nuotrupos. Sapne du žmonės, apsupti gamtos augmenijos, susiėmę už rankų, stebėjo dangų. Jie dėvėjo tokius daiktus ant kūnų. Tik dabar moteris pastebėjo, kad yra visai nuoga. Nedelsdama apsirengė, trumpai prisėdo ant kėdės. Mėgino galvoti, suprasti, tačiau sekėsi sunkiai-galva atrodė, tarsi, vatos prikimšta. Nebuvo prisiminimų, nebuvo minčių.
    Kažkiek pasėdėjusi, ji vėl ėmėsi žiūrinėti lempučių eiles. Dėmesį patraukė po viena esantis simbolis- telefono ragelis. Šiek tiek padvejojusi, moteris neryžtingai spūstelėjo mygtuką. Nušvito ekranas su žodžiais,, Šiuo metu nemiega Justinas,, Nors ir nesupratusi, kas parašyta, ji dar kartą mygtelėjo šviečiančią lemputę. Ekrane nušvito vaizdas. Ant kėdės sėdėjo visai nuogas vyras, ilga barzda, ilgi plaukai netvarkingomis sruogomis krito ant pečių, ir gerokai apžėlusios krūtinės.
- Eik  velniop... netrukdyk... man neįdomu kas tu esi, -nedraugiška ir pikta balso intonacija burbtelėjo nepažįstamasis, nepakeldamas galvos.
  Pikčiurna ištiesė ranką, pasiekė sienoje įmontuotą mygtuką, ir vaizdas išnyko.
Taip atšiauriai sutikta, moteris sutriko. Pasijuto įžeista, užgauta. Kadangi, nebuvo jokio kito užsiėmimo, toliau tęsė lempučių paskirties, jų atliekamų funkcijų, tyrinėjimą. Vienas po kito nušvisdavo ekranai, bet prislopinta atmintis nelabai sugebėjo suprasti, kas rodoma.
  Ties vienu mygtuku ji užtrūko ilgiau. Vos mygtelėjus, atsidarė durelės, iš nišos sienoje tyliai išslinko plokštė, ant jos kelios lėkštės ir valgymo įrankiai, puodukai. Ir vėl sapnų nuotrupos padėjo prisiminti, ką tai reiškia. Valgyti moteris nenorėjo, tačiau pajuto troškulį. Pabandė suprasti, kaip gauti gėrimo, ir jai pavyko. Po kelių minučių laikė rankoje puoduką su pritekėjusia arbata.
  Gal jau ir nemažai laiko buvo praėję nuo atsibudimo momento. Moteriai svaiguliavo galva, juto nuovargį, todėl vėl nuėjo į  paslaptingąjį cilindrą. Čia jau buvo sausa, patogiai  padėjusi galvą, ji beregint užmigo.
  Šį kartą sapnas nukėlė prie neaprėpiamo, lengvai banguojančio vandens telkinio. Baltas šiltas smėlis, o mėlynoje plynėje stovintis žmogus mojo ranka ir šaukė, -
  -Na gi, eikš... Pašokinėsim per jūros bangas. Vanduo šiltas. Žiūrėk, saulė ne už ilgo leisis, pasimėgaukim, kol galim.
  Sapnas buvo toks realistiškas, kad norėjosi toliau jame likti. Moteris vėl užsimerkė, bet vaizdiniai nesugrįžo. Šiltas vanduo, jūros bangos, saulė- žodžiai, kuriuos ji įsiminė. Bet kas buvo tas žmogus?
  Išlipus iš  indo, ji nutarė vėl imtis tų pačių veiksmų- toliau tyrinėti aplinką. Neilgai trūkus, sienoje nušvito ekranas su telefono ragelio simboliu. Moteris paspaudė mygtuką ir išvydo vakarykštį storžievį, taip grubiai ją sutikusį. Tiesa, dabar jis buvo pastūmęs stalą, ir sėdėjo matomas tik iki pusės.
  -Eik velniop... netrukdyk. Man neįdomu, kas tu esi, -išpyškino ji tą pačią frazę  atšiauriu balsu.
Gauruotasis dar kelias akimirkas žvelgė įdėmiu žvilgsniu, po to ištiesė ranką, pasiekė mygtuką ir vaizdas dingo.




  Justinas sėdėjo ant kėdės, nuleidęs galvą ant sugniaužtų kumščių, gulinčių ant stalo. Nagus suleidęs į delnų odą, tramdė verdančias aistras. Neapykanta kunkuliavo viduje bet jis žinojo, kad negali duoti sau valios šėlti. Kitaip jis būtų spardęs stalą, kėdę, tokį pat miegui skirtą cilindrą. Bet pusamžis vyras žinojo- jie gali stebėti, jiems nevalia rodyti... Jie neturi žinoti…
  Karštligiškai skriejančios mintys grąžino prisiminimus.
  Silvija. Nė trupučio nepasikeitus. Reiškia, ji pasirinko miegą... ilgą miegą. Jis pasirinko kalėti…, kalėti šioje sumautoje dėžėje iki gyvos galvos. Sektoriuje, žymimame kodu N1953B4. Kiek metų praėjo, viliantis pamatyti tą nepaprastą būtybę. Daug laukimo metų, kai apimdavo neviltis ir vėl atgimdavo tikėjimas. Neviltis, kad Silvija galėjo pasirinkti miegą tokiam laikotarpiui, kokio jis neišgyvens. Jis nieko nežinojo, bet laukė, gyveno laukimu. Ir laukimas išsipildė. Netikėtai, ir nekorektiškai. Pakirdęs iš miego, Justinas nutarė pažiūrėti, kas patrukdė netinkamu momentu. Širdis daužėsi kaip kūjis, perskaičius taip svarbų vardą. Vargu, ar Silvija jį pažino. Jis dabar tik senstelėjęs ir apsileidęs vyras- nesiskutęs, nesikirpęs, nuogas. Istorija kartojasi... Tada jis pirmą kartą pamatė tą merginą purviną, susivėlusią, išsigandusią, bet nepasiduodančią.
  Kaip užklupo Žemę neganda niekas nesuprato, net nepastebėjo. Justinas tada buvo dar moksleivis, viskuo besidomintis, žinantis, kad po mokyklos studijuos. Tik dar nežinojo, ką pasirinkti. Labai daug dalykų domino gabų jaunuolį. Astronomija, fizika, biologija, medicina, kibernetika... Imlus protas godžiai sėmėsi žinias, informaciją visose srityse.
  Nors vaikino nedomino visokios kriminalinės suvestinės, bet kai jų atsirado labai daug- nenugirsti jau buvo neįmanoma. Be pėdsakų pradėjo dingti jaunos moterys. Iš viso pasaulio sklido nerimą keliančios žinios. Moterys dingdavo įvairiose vietose-parkuose gamtos iškylose, neretai ir iš namų.
Visos pastangos rasti dingusias liko bevaisės. Sklandė įvairios versijos, teorijos, bet nė karto nepavyko apčiuopti siūlo galo.
  Kitas tuo metu visai neįprastas dalykas, kuriam nebuvo paaiškinimo – nebebuvo besilaukiančių moterų. Problemą gvildeno kas netingėjo. Sociologai, demografijos specialistai, psichologai…
  Šeimos, poros tvirtino, kad nori turėti vaikų, bet nesusilaukia. Gydymo įstaigose tyrė moterų nevaisingumo priežastis, bet nerado nieko, rodančio jų patologinius nukrypimus. Tada imtasi tirti vyrus, ir paaiškėjo, kad nevaisingumas slypi juose. Prasidėjo masinis vyrų tyrimas, nedavęs nieko konkretaus, tik spėliones.
    Tos nakties įvykių Justinas nepamirš niekada... Vaikinas vakarojo ilgai, įnikęs į naujausių ryšių technologijų studijas. Už lango pliaupė liūtis, vėjo gūsiai lankstė medžius, griaudėjo,  o dangų čaižė žaibai, skrosdami nakties tamsą vienas po kito. Staiga dingo elektra. Vildamasis, kad gedimas trumpalaikis, jaunuolis atsilošė, užsimerkė  ir atsilošė, norėdamas atsipalaiduoti. Tačiau išgirdo  girgžtelint besiveriančias duris. Nutaręs, kad vėjo gūsis jas atplėšė, jau norėjo slinkti tamsoje jų uždaryti, bet pajuto spengimą galvoje, lėtai blausėsi mintys.,, Reiškiasi nuovargis,, -  dar bandė save nuraminti Justinas . Tą akimirką dangaus skliautą perskėlė ryškus žaibas, o jo šviesoje vaikinas išvydo kažką nepaaiškinamo, neregėto. Kambaryje buvo koks tai padaras, nuo jo sruvo lietaus vanduo, ir tas sutvėrimas sėlino Justino link. Juos skyrė jau vos keli žingsniai. Jaunuolis reagavo žaibiškai- stvėrė pirmą po ranka esantį prietaisą, tvojo juo ten, kur numanė esant tą baidyklę. Kad pataikė suprato iš šlumštelėjimo, kai nekviestas įsibrovėlis susmuko.
  Nebuvo kada delsti, neliko laiko svarstyti ir galvoti. Keliais šuoliais Justinas prišoko prie lango, atlapojo ir nėrė į tamsą. Lietus permerkė iš karto, viesulo jėgos vėjas trukdė bėgti. Jaunuolis bėgo, kiek išgali, net nesuprasdamas kuria kryptimi pasuko. Jis net nesigręžiojo atgal, nes buvo brangi kiekviena akimirka. Tik išsimušęs iš jėgų, visai uždusęs, nėrė į tamsią tarpuvartę, sulėtino tempą, mėgindamas suprasti, ar jo niekas nesiveja. Širdis daužėsi, kaip pašėlusi, atrodė, kad ją girdi persekiotojas. Justinas dar pasuko už pastato kampo ir susmuko be jėgų, bet įsitempęs laukė pasirodant priešo, kad stotų į grumtynes. Po kelių minučių širdis nustojo baladotis, ritmas tapo normalus, vaikinas atgavo kvapą, įtempė klausą. Jo niekas nepersekiojo. Susiradęs priedangą nuo lietaus ir vėjo, Justinas sulaukė aušros.
  Prašvitus  jau buvo ir aiškus ateities planas. Jaunuolis intuityviai suvokė, kad kad reikia dingti, reikia slėptis. Neaišku nuo ko, nes iki šiol nieko nežinoma, tik kirbėjo nuojauta, kad tie sutvėrimai, moterų dingimas ir vyrų nevaisingumas, kažkaip, tarpusavyje susiję.
  Laimė, kreditinė kortelė buvo ten, kur ir turėjo būti. Pasirausęs kišenėse, Justinas ją be vargo rado. Jau spėjęs ir pradžiūti, jaunuolis pasuko į prekybos centrą įsigyti būtinųjų daiktų pradiniam laukinio gyvenimo etapui.
  Pasiekęs džiunglių pakraštį, jis dar atsigrežė, aprėpė akimis tolius, taip atsisveikindamas su civilizuotu pasauliu. Ar dar teks į jį sugrįžti, koks jis bus, o gal bus sunaikintas?
  Justinas pasirinko keliauti link uolingų kalnagubrių grandinės. Jam atrodė, kad bus lengviausia rasti saugesnį prieglobstį, iš ten  galėtų susisiekti ir palaikyti ryšį su mieste likusiais žmonėmis, žinoti, kokia padėtis, pranešti tai, ką dabar žinojo.
  Kelione buvo ilga, lėta ir varginanti. Tačiau gerai sudėtas, augalotas ir ištvermės nestokojantis jaunuolis galų gale pasiekė kalnagūbrių juostos papėdę. Jis pasuko išilgai stūksančių uolų, įdėmiai dairydamasis saugaus prieglobsčio.  Įdienojus, prisėdo trumpam, nes jau kamavo alkis. Panaršęs kuprinėje, išsiėmė konservų dėžutę, kai išgirdo urzgimą. Šuns urzgimą. Tai buvo taip netikėta, čia, kur nėra žmonių, sutikti šunį.,, Gal sulaukėjęs, gal pasiūtęs,, - nerimastinga mintis privertė pašokti ant kojų. Justinas žvalgėsi, bet keturkojo nesimatė. Gal pasigirdo... bet ne-nepasigirdo. Vėl grasinančiai suurzgė- visai šalia. Prie kojų. Dirstelėjęs ten, iš kur sklido garsas, jaunuolis išvydo, kad visai žemai, slepiama vešlaus krūmo, juoduoja  nedidelė olos anga.. Iš po viršutinio luito kyšojo šuns nosis iššieptais dantimis. Viskas aišku- teritorija užimta, ir ginama. Pašaliniams reikia trauktis.
- Gerai jau, gerai... Nebūk piktas…, -pusbalsiu sumurmėjo Justinas, palengva traukdamasis, iš kur atėjo.
Šuo nereagavo, neišlindo, nepuolė, ir ugzti liovėsi, bet nenuleido pikto akių žvilgsnio nuo atėjūno.
Pasišalinęs pakankamai saugiu atstumu, bet kad galėtų stebėti olos šeimininką,  vaikinas pradėjo svarstyti, kaip čia galėjo atsidurti šuo, gal galima su juo susidraugauti, kokio dydžio ola, gal galima su jos gyventoju ja dalintis. Strategija šiuo atveju paprasta-reikia apsigyventi šalia, kad gyvūnas matytų ir priprastų, neįkyriai jaukinti. Keturkojis neagresyvus, matomai, gyvenęs tarp žmonių.
Supratęs, kad pasirodęs svetimas  nekelia pavojaus, šuo elgėsi ramiai. Pats nepasirodė, bet tūnojo oloje ir nė akimirkai nenuleido įdėmaus  žvilgsnio nuo Justino.
Artėjo vakaras, reikėjo galvoti apie saugią nakvynę. Išsitraukęs lengvą apklotą, pasidairęs patogių šakų jis greitai surišo kampus, ir įsliuogė į tokį improvizuotą hamaką, prieš tai palikęs atokiau nesuvalgytų konservų likutį.
  Vos pramerkęs akis su pirmais aušros spinduliais, Justinas ėmėsi stebėti olą. Šuo buvo išlindęs, gulėjo šalia krūmo ir dairėsi, nes žmogaus nematė, bet jautė, kad jis čia. Akys vis krypo į tą nesuprantamą daiktą tarp medžių. Vidutinio dydžio gražus mišrūnas-įvertino vaikinas. Dėžutėje konservų nelietė.
  Prabėgo, gal, savaitė. Šuo greitai apsiprato su nauju kaimynu. Atsirado simpatijos jausmas draugiškai kalbinančiam žmogui, jį pakeitė pasitikėjimas. Justinas dabar sėdėjo prie olos angos, šalia pasidėjęs kuprinę su manta. Galvojo, ar jau bus įleistas vidun. Keturkojis draugužis šalia baigė savo pietų likučius, kuriais su juo pasidalino jaunuolis.
  Staiga šuo pastatė ausis, įsitempė, pašiaušė keteros plaukus. Vaikinas nespėjo nieko suprasti, kai šuo nėrė į tankmę.
  Šuo pajuto pavojų- nutvilkė mintis. Nedelsdamas, Justinas prasispraudė per ankštą plyšį prie pat žemės. Mėgindamas atsistoti skaudžiai trinktelėjo pakaušiu į uolos kyšulį. Klupodamas ant kelių, iškišo ranką užčiuopė kuprinės diržus, įtempė ją į vidų. Tada įtempė klausą, tikėdamasis pagal garsus nuspėti kas vyksta.
  Šuo su nežinomu priešu grumėsi tolokai. Atsklidę garsai neleido suprasti, kas laimi, nei koks tas priešas. Galiausiai, pasigirdo nesuprantamas, niekur dar negirdėtas staugimas. Net oda pašiurpo, kartu buvo ženklas- laimėjo šuo. Po to įsėlino nerimas, ar viskas gerai naujajam bičiuliui, ar nesužeistas, ar grįš. Lėtai slinko laikas, tačiau šuo nepasirodė. Prieštaringos mintys vėlėsi galvoje. Ar reikėtų eiti pažiūrėti, gal galima šuniui padėti, bet atsargumas neleido veikti be atodairos. Justinas pasivadovavo logika, kodėl jis čia, kokios misijos ėmėsi. Jis turi likti šaltakraujiškas, nerizikuoti be būtinybės. Nors ir gaila keturkojo, prie kurio spėjo prisirišti, bet nereikia duoti valios
emocijoms. Saulė jau ritosi vakarop, vienu pakraščiu liesdama aukščiausių medžių viršūnes. Į  džiūngles sėlino pilka prieblanda. Vaikinas išsitraukė apklotą, po galva pasidėjo kuprinę ir išsitiesė, tikėdamasis  užmigti. Bet miegą įveikdavo dūzgiančių minčių spiečius. Daugybė klausimų, tačiau  nė vieno atsakymo.
  Tuo metu iš olos gilumos atskriejo daužymo per vandenį garsai. Lyg plaktųsi didelė žuvis, traukiama iš vandens. Kadangi, tie garsai trūko neilgai, vėl tapo tylu, bet nė trupučio ne ramiau. Kokio dydžio ola, iš kur čia vanduo, ir žuvis? O, svarbiausia-kas ją gaudo? Justinui kilo noras,  užsidegus žibintuvėlį, apsižvalgyti tačiau jis nuginė šią mintį. Būtų neprotinga, nežinant ar šviesos pluoštas nepatenka į aplinką už olos sienų, patraukti kieno nors dėmesį.
  Nesudėjęs nė bluosto, jaunuolis sulaukė aušros. Suprato, kad jau švinta, nes pradėjo ryškėti kiaurymės, per kurią čionai įšliaužė, kontūrai. Žvalgydamasis aplinkui, pastebėjo ir  kelis šviesos  pluoštelius, įspindusius per plyšelius akmeninėse sienose. Tiek patenkančios šviesos buvo per mažai, kad oloje būtų bent prieblanda, kurioje kas nors matytųsi. Įjungęs žibintuvėlį, jis smalsiai apsidairė. Vanduo suspindo vos už trijų metrų, abiejose jo pusėse stūksojo uolos sienos, viršuje toks pat akmeninis skliautas. Niūrus vaizdas, bet tinkantis laikinam prieglobsčiui.,, Bent žuvies čia galima pasigauti. Badas negresia. Reikia išmatuoti vandens duburio gylį,, -sumojo Justinas.
  Jis jau buvo beveik iškišęs iš olos galvą nes ketino eiti susirasti kokią nors šaką gyliui matuoti. Tačiau tuo metu atkreipė dėmesį į judantį šešėlį, metamą iš viršaus. Šešėlis greitai judėjo per laukymę, ir iš savo slėptuvės Justinas išvydo be garso sklendžiantį, vos nesiekiantį medžių viršūnės diską. Diskas sukiojosi įvairiomis kryptimis, lyg ko ieškodamas.  Dėl viso pikto jaunuolis pasislinko atgal į olą.,, Skraidančios lėkštės... tai jau realybė... jie čia…prakeiktieji…,, -nerišlios mintys sukosi galvoje.,, Ieško savųjų, kuriuos vakare puolė šuo,,
  Buvo aišku- nesaugu ir džiunglėse, nes be garso skraidantys aparatai gali užklupti nelauktai, netikėtai.
  Ilgokai sėdėjo Justinas, jautėsi sumišęs, nežinodamas ko griebtis, kaip elgtis, kaip tokioje situacijoje išgyventi, likti nepastebėtam prieš pasirodant priešui. Valdantys skraidančias lėkštes šiuo metu buvo pranašesni. Reikia būti labai atsargiam kiekviename žingsnyje.
  Tačiau, šiuo metu vaikinui labai reikėjo ilgos šakos. Įvertinęs, kad yra apsivilkęs maskuojančio marginimo rūbais, jis ryžosi iššliaužti iš olos, įveikti laukymę ir tankmės slepiamam, ją rasti.
Nieko nenutiko, jokia lėkštė nebenardė virš medžių.
  Justinas  nuleido šaką į vandenį. Ilgai leido, kol pajuto dugną. Gilu, šakos vos užteko. Duburys statmenoje olos sienoje. Ištraukęs šaką, išgirdo krebždesį. Į olą įšliaužė šuo. Vaikinas nudžiugo-juk bus ne vienas šioje nemalonioje vietoje.
  -Eikš, drauguži. Tau nieko neatsitiko? Nepyksti, kad užėmiau tavo būstą?, -prislopintu balsu šnekino jis keturkojį.
  Gyvūnas atsitūpė šalia. Justinas palietė jo kailį, norėdamas paglostyti. Plaukai buvo sulipę. Apšvietęs šunį, kad apžiūrėtų, vaikinas pamatė, kad kailis ne tik kruvinas, čia buvo dar kažkokios nežinomos masės likučiai viskas sudžiuvę į žalsvo atspalvio plutą.
- Tau reikėtų išsimaudyti. Ar ne tų baidyklių smegenimis apsitaškei? -toliau rutuliojo kalbą Justinas.
  Jis atlupo nuo šakos nemenką gabalą žievės ir metė į vandenį, tikėdamasis, kad kad keturkojis šoks ją sugriebti. Tačiau šuo net nekrustelėjo. Tik piktai iššiepė dantis, žiūrėdamas į tamsią gelmę.
- Ten kažkas yra? Vandenyje pavojinga... -sumurmėjo jaunuolis, traukdamasis nuo kranto.
Šuo, irgi, pasislinko prie sienos ir atsitupė netoli angos.
- Mums teks išeiti, išvalyti tavo kailiuką, susirišti plaustą. Reikia rasti tą žmogų, kuris gaudo žuvį. Tai tau labai svarbus žmogus, kitaip nebūtum čia, -toliau šnekino savo naują bičiulį Justinas.
Planas buvo įvykdytas sklandžiai. Tankmėje radęs  telkšančią balą, jis išplovė šuns kailį, nors pykino nuo nemalonaus vaizdo ir keistos smarvės. Prisirinko šakų plaustui ir susitempė į olą. Po kelių dienų  buvo pasiruošęs plaukti. Retkarčiais girdėdavo tokį pat, tylą drumsčiantį, gaudomos žuvies garsą.
  Pasiėmęs šiek tiek konservų dėžučių jis paglostė šunį, atsisėdo ant nelygaus šakų paviršiaus, atsistūmė irklu nuo kranto ir nuplaukė, stengdamasis nekelti triukšmo.
Kuo toliau yrėsi, tuo labiau jį supo neperregima tamsa. Pagalvojęs, kad taip plaukti neatsargu, nes gali užkliūti už ko nors, Justinas įsijungė žibintuvėlį. Pačiu laiku, nes visai netoli olos skliautas buvo labai žemai. Pašvietęs į visas puses, jis pastebėjo ir šone išryškėjusius kiaurymės kontūrus.,, Čia,, -sumetė vaikinas.
Atsargiai jis prisiyrė prie angos, nukreipė žibintuvėlio šviesos pluoštą į vidų, jau norėjo pažiūrėti…
Tuo metu iš angos su jėga išslydo kartis, vos neužkliudžiusi žibintuvėlį laikančios rankos.,, Šeimininkas namie... neįsileis,, - šmėstelėjo mintis.,, Kažkaip reikia užmegzsti kontaktą,,
- Labas. Pasikalbėkim. Aš žmogus, ir tu žmogus... Neturiu blogų kėslų, -kreipėsi jaunuolis prislopintu balsu.
  Netoli angos krašto sujudėjo tamsus šešėlis, po to priartėjo ir net saugiu atstumu  pasirodė angoje žmogaus veidas. Žmogus pridėjo pirštą prie lūpų, po to mostelėjo delnu link savęs.
  „ Leidimas gautas. Būti tyliai,, -suprato Justinas.,, Bet, jei nepatiksiu, bus smūgis kartimi ir maudynės vandenyje, kur kažkas piktas gyvena.,,
  Ramiu vandens paviršiumi plaustas tyliai prisliuogė prie angos, jaunuolis išmetė virvę ant akmeninės plokštės. Virvę nutvėrė kažkieno rankos, gestais parodė, kad teks gultis ir nuo plausto įšliaužti į olą. Po to teko įtempti ir patį plaustą. Kai viskas buvo atlikta pagal šeimininko nurodymus, vaikinas dar spėjo pastebėti, kad yra šlapiame ankštame tunelyje, nes teko užgesinti žibintuvėlį ir sekti paskui buveinės gyventoją.
  Tunelis palengva kilo aukštyn, darėsi erdviau, pradėjo šviesėti . Tai reiškė, kad kelionė šliaužte baigiasi. Justinas neapsiriko. Ne už ilgo abu atsidūrė erdvioje erdvioje aikštelėje. Čia pakeleivis vėl pridėjo pirštą prie lūpų.,, Amžini tylos įžadai,, -šyptelėjo mintyse jaunuolis, linktelėdamas galvą.
Kurį laiką abu smalsiai ir tiriančiais žvilgsniais vertino vienas kitą. Šeimininkė čia buvo ji- moteriškos lyties būtybė. Purvinais ir vietomis perplėštais rūbais, seniai nešukuotais plaukais, nešvariu veidu ir dar nešvaresnėmis rankomis. Tik akys žybsėjo gyvybe, pagal akis buvo galima spėti, kad tai jaunas žmogus.
  Nė kiek ne geriau atrodė ir Justinas po šliaužimo šlapiu ir purvinu tuneliu.
  Nukreipęs žvilgsnį nuo merginos, jis pradėjo tyrinėti buveinę.  Čia tvyrojo prieblanda, augo žolė, net keli medeliai ir krūmai. Nedidelė laukymė kalnų grandinėje. Bet virš viršūnių keterų kybojo koks tai dangtis. Per nelygumus, ant kurių jis buvo užrioglintas patekdavo šiek tiek šviesos. Viską apžvelgęs,, bet nieko dar nesuprasdamas, jaunuolis klausiamu žvilgsniu pažvelgė į šios vietos senbūvę. Ji mostelėjo sekti iš paskos, atvedė prie nedidelės smėlėtos aikštelės. Susirado šakelę ir užrašė-,, Atsargiai. Ten priešai,, -pakėlė pirštą į viršų.
  Justinas linktelėjo galvą, bet pokalbį nutarė atidėti.,, Nori valgyti? Atvežiau konservų,, -jaunuolis nepamiršo jų įsidėti į švarko rankovės kišenę.
  Žodžiai buvo nereikalingi- pašnekovė linktelėjo galvą. Numalšinus alkį, ji sutrikus dirstelėjo į save, į atvykėlį ir vėl parodė sekti iš paskos. Dabar nuvedė prie uolų sienos, čia srovele sruvo vanduo, rinkosi į įdubimą uolų papėdėje, iš ten tekėjo olos, kuria čia pateko link. Mergina pasisėmė rieškučiomis vandens, prausėsi veidą, rankas. Kai baigė, tą patį padarė ir Justinas.,, Graži. Net tokiomis sąlygomis…,, -pastebėjo vaikinas.
Jis norėjo nedelsdamas viską sužinoti, bet tai teko atidėti. Šviesos į aikštelę skverbėsi vis mažiau, greitai pasidarė beveik tamsu. Mergina ranka mostelėjo, kad geriau bus miegoti pasislėpus tunelyje, per kurį čia pateko.,, Ji čia pražus…,, -su ta mintimi Justinas pasidavė miegui, gana greitai atskubėjusiam po įtampos kupinos dienos.
  Jaunuolis pabudo, kai dar viską slėpė nakties tamsa. Nutarė, kad nereikia veltui gaišti laiko, nušliaužė ten, kur prie plausto paliko kuprinę su konservais. Kai grįžo, mergina jau nemiegojo, neramiai dairėsi aplinkui. Nušvito jos akys, kai pamatė, kad vaikinas niekur nedingo. Papusryčiavę jiedu ėmėsi pasakojimosi.,, Justinas,,
  „ Silvija,,
Susipažinę tokiu neįprastu būdu, rašė rašė, rašė... trynė ir vėl rašė…,, Ar seniai čia? Kaip čia patekai?,, -nekantravo sužinoti Justinas.
„ Nežinau, kiek laiko čia. Pamečiau laiko suvokimą,, -gūžtelėjo pečiais Silvija. Po to tęsė savo pasakojimą.,, Mane bandė pagrobti. Nežinau kas, nes nemačiau. Važiavau į džiungles, rinkti medžiagos savo tyrinėjimams. Kai išlipau iš automobilio, kažkas užpuolė. Iš pradžių pajutau spengimą galvoje, po to  ėmė blėsti mintys... Nelabai prisimenu... Išgelbėjo Maksas. Mano šuo. Jis pirmas nubėgo į tankmę, bet, grįžo… Aš bėgau, nežinau kur, kuria kryptimi. Nesidairiau, nežinau, kas vyksta... Ar Maksas, už mane gyvybę paaukojo, ar pats išsigelbėjo. Bėgau siaubo apimta. Griuvau be jėgų, vėl stojaus, vėl bėgau kiek dar turėjau jėgų. Kažkur kritau, patekau į kažkokį tarpeklį, slinkau juo, vėl kritau… Ir štai-aš čia. Po kažkurio laiko čia atsirado ir Maksas. Sugebėjo atsekti. Protingas, intuicijos nestokojantis šuo. Kad čia pavojinga jis mane įspėjo, šiepdamas dantis į tą griozdą, per kurį dangaus nesimato. Bet jis išplaukė, ir likau viena. Nuėjau pasigauti žuvies. Maksas šoko į vandenį, ten su kažkuo susigrūmė. Nežinau, ar dar gyvas. Tuo metu prie olos buvo jie. Radau daiktą, kuriuo priplaukė prie pat angos. Valgiau čia vien žalią žuvį, kurią gaudžiau pasidarytu graibštu. Gerai, kad vandens yra.,,,, Jie tau nieko nepadarė?,, -išbraižė klausimą vaikinas.,, Jie nespėjo nieko padaryti,, -
  Jaunuolis pastebėjo, kaip išbalo murzinas Silvijos veidas, ir nutarė, kad nederėtų vėl kelti slogių prisiminimų. Todėl pradėjo pasakoti apie save tai, kas skaitantiems jau žinoma.,, Tau negalima čia likti. Plaukiam iš čia abu,, -apžiūrėjęs Silvijos parodytą daiktą, kuriuo plaukioja nežinomieji sutvėrimai, pasiūlė Justinas.
  Keistai atrodė tas daiktas. Buvo visai nesuprantama, iš ko jis pagamintas, viduje įduba. Iš šonų dar du sparnai per visą įrenginio ilgį Dar nesuprantamos paskirties rankenėlės. Nesuprasi tų ateivių…,, Turiu likti . Stebėti ir suprasti, kas  vyksta. Iš to dangčio atsklinda moterų balsai. Turbūt, jas pagrobia ir čia laiko. Jos reikalauja, kad paleistų, girdisi ir ateivių balsai. Jie moka truputį mūsų kalbą. Tikina, kad viskas bus gerai… Kas po to būna – nežinau. Nes ilgai nesigirdi nieko,, - tokiu ryžtingu atsakymu Silvija pribloškė vaikiną. Pažvelgęs jai į akis suprato – bandymas perkalbėti  nepasiseks. Tad ilgokai mąstė, pagaliau išdėstė planą.,, Turėsiu grįžti į miestą. Reikia susitikti su žmonėmis, sužinoti kas vyksta, kas žinoma. Apsirūpinti patikimomis ryšio priemonėmis, ginklais, maisto atsargomis, rūbais, nes gali tekti čia ilgiau pabūti. Reikia alpinizmo įrangos, nes būtina užkopti iki dangčio. Nežinau, kiek laiko užtrūksiu, bet grįšiu. Saugok save. Gal atplukdyti Maksą?,,,, Lauksiu. Maksą pasiimk su savimi. Tau reikalingas patikimas palydovas.,, -nedaugžodžiaudama atsisveikino mergina.

  Vakarui bedangstant prietemos šydais miesto prieigas, Justinas piekė kelionės tikslą. Išsiėmė iš kuprinės švarių rūbų komplektą, persirengė. Pirštais pakedenęs plaukus, delnais juos palyginęs nusprendė, kad atrodys pakankamai padoriai, neatkreips niekieno dėmesio.
  Nors, palyginti neseniai, jaunuolis spruko į džiungles, bet jau spėjo atprasti nuo miesto šurmulio. Tad nejaukiai jautėsi, žingsniuodamas šaligatviais vakaro pramogų ieškančioje minioje. Jam buvo neramu nuo minties, kad žino daugiau už tuos nerūpestingus žmones. Žino apie artėjančią visai žmonijai grėsmę, bet kol kas negali nei apsaugoti, nei perspėti.
  Su tokiomis mintimis jis pasiekė  kurso draugo namus, pažvelgė į langus. Juose degė šviesa.,, Namie. Kaip gerai,, - nudžiugo vaikinas.
Po kelių minučių jis jau spaudė skambučio mygtuką. Netrukus, durys atsivėrė, smalsios akys įdėmiai žvelgė į atėjusįjį. Tanki barzda slėpė įdubusius Justino skruostus, paaštrėję veido bruožai, skvarbus akių žvilgsnis virš pajuodusių paakių.
  -Sveiki. Kuo galiu…
- Nepažįsti?, - pertraukė draugą jaunuolis.
- Justinas…, - su abejone balse nutęsė buto šeimininkas.
- Taip. Ar nepakviesi? Tu šunų nemėgsti, bet Maksas turi būti su manimi.
-Užeikit. Bet šuo tegul guli prie durų.
Žengęs į vidų, paliepęs Maksui ramiai gulėti, Justinas, nelaukdamas  jokių mandagių pasiūlymų, pasuko tiesiai į virtuvę. Sumurmėjęs, kad labai nori kavos, užkaitė virdulį.
  -Tai pasakok, kur buvai dingęs. Visur tavęs ieškojom . Telefonas ne ryšio zonoje, Namie durys ir langas atidaryti…. Pas ką ta ne ryšio zona?
- Ne ryšio zona toli. O namie nieko daugiau nematėt?
-Nieko. O ką turėjom matyti?  Kelios keisto skysčio balutės. Vėl kokius eksperimentus darei?,, Pabaisos neužmušiau, pabėgo,, - sumojo vaikinas.
-Gerkim kavą. Viską papasakosiu. Tam čia ir atėjau.
Kuo daugiau pasakojo Justinas, tuo mažiau susidomėjimo buvo draugo akyse.,, Galvoja, kad išsikrausčiau iš proto, kad fantazuoju. Tik nenori to pasakyti,, -pajuto apmaudą jaunuolis.,, Nieko keisto, vargu ar kas patikėtų,, Bet garsiai pasakė tai, dėl ko atėjo.
  -Man reikia pagalbos. Ar padėsi? 
  -Žinoma. Kuo tik galėsiu.
Išsimaudęs draugo vonioje, Justinas pasijuto atgavęs jėgas.  Nors po naktį užsitęsusio pokalbio pabudo anksti, bet buvo žvalus. Po kuklių viengungiškų pusryčių įvyko trumpas pokalbis.
-Man reikia ginklų. Neturiu laiko išsiimti leidimų. Vakare vėl iškeliauju. Vyrišką ir moterišką pistoletus, šovinių. Dar reikia šaudančių be garso. Naujausią ryšio įrangą. Tu žinai, kur gauti nelegaliai. Suveiksi?
- Bus, -išgirdo trumpą atsakymą.
Justinas nukeliavo apsirūpinti kitais reikmenimis. Pirko konservus, šokolado Silvijai. Užsuko į moteriškų rūbų skyrių. Suprato, kad reikalingi treningai, bet akys nevalingai krypo į moteriškas sukneles. Paėmęs į rankas sukiojo jas į visas puses tarp rankų. Klausėsi lengvai krintančio audeklo šiugždesio prabangios vakarinės suknelės, gėrėjosi elegantiškais ofiso rūbais, kilojo žaismingus poilsio ir paplūdimio drabužius... ir  vis įsivaizdavo visu tuo pasipuošusią merginą.,, Viskas jai tiktų, su bet kuo ji atrodytų nepakartojama,, -sukosi mintis.
Bet, truputį padvejojęs, ryžosi nupirkti maudymosi kostiūmėlį, ir rausdamas išrinko keletą apatinio trikotažo dalykėlių.
  Prieš išeinant iš prekybos centro, akys dar stabtelėjo ties lentynose išrikiuotais šampano buteliais.,, Švęsim dar pergalę, Silvija. Kovosim ir sulauksim šventės,,
Dar įsigijęs senutį pigų automobilį, kurį bus ne gaila palikti džiunglėse, artėjant vakarui, Justinas susikrovė pirkinius, atsisveikino su draugu ir, užvedęs variklį, išriedėjo į nežinią.
Kai automobilis įstrigo  nepravažiuojamoje tankmėje, pasitikėdamas Makso budrumu, vaikinas jame praleido naktį. Pirmiems aušros spinduliams prasibrovus per tankią lapiją, jaunuolis  ant pečių užsikrovė sunkią kuprinę ir tvirtu žingsniu žengė į bruzgynus.

Nors ir labai neramios mintys sukosi galvoje, bet pasiekęs olą, vaikinas lengviau atsiduso. Čia nieko  negero nebuvo atsitikę. Silvija sutiko jį paprastai, lyg būtų tik prieš pusdienį išėjęs.
  Justinas padavė ir parodė kaip užsidėti garso nepraleidžiantį pokalbių įrenginėlį, panašų į respiratorių. Nebereikėjo rašyti smėlyje, pasidarė paprasta bendrauti, nesibaiminant, kad  padarai dangtyje nugirs. Išvydus muilą, šampūną, šukas- dėkingumu sublizgo merginos akys. Bet už viską padėkojo santūriai, tačiau nuoširdžiai. Šiek tiek nuostabos, kartu susižavėjimo, išspinduliavo  akių išraiška, kad jaunuolis pasirūpino komfortu- pripučiamais čiužiniais ir šiltais pledais... Dieną pakeitė naktis, miegas su viltimi.
  Justinas miegojo kietu nuvargusio žmogaus miegu. Kai pramerkė akis, pirma ką išvydo, neatpažįstamai pasikeitusią Silviją. Švariai nusipraususi, išsitrinkusi galvą, susišukavusi, apsirengusi švariais rūbais ji traukė akį jaunystės grožiu, žavėjo grakštumu. Virš kelių užlankstyti treningai apnuogino, tarsi ištekintas, kojas. Dailios rankos lengvais judesiais dėliojo paruoštus sumuštinius. Šis vaizdas užbūrė  vaikiną, jis negalėjo atplėšti akių.
  -Pusryčiaujam, -paragino mergina, lengvai šyptelėjusi iš sukelto įspūdžio.
  -Pasilepink, panele, - Justina iš kuprinės kišenėlės ištraukė šokolado ir indelį delnuose pašildomos kavos. - Visai nedaug paėmiau, nes negalėjau čionai viso prekybos centro atgabenti.
- Ačiū, - buvo akivaizdu, kad šis siurprizas padarė pritrenkiantį poveikį.
Silvijos akyse užsidegė prielankumo kibirkštėlės. Veidą nušvietė valiūkiška šypsena.
Jaunuolis stebėjo, kaip gražuolė mėgaujasi kiekvienu kavos gurkšniu  po mažyti gabaliuką lauždama, ir į burną dėdama šokoladą. Norėjosi taip sėdėti ir grožėtis ilgai. Bet ir gražiausios akimirkos turi pabaigą.
- Mes turim viską apgalvoti, susidaryti aišku planą. Maistas, kurio atnešiau baigsis. Teks medžioti, arba vėl keliauti į miestą, kažkiek galima rasti džiunglėse. Bet, tai tik išgyvenimo galimybės. O mums ne išgyventi reikia. Būtina kovoti, kol sutvėrimai neįgyvendino kažkokių savo kėslų. Dar šiandien turiu apžiūrėti, kas vyksta aukštai, tame dangtyje. Ar  čia dar girdisi balsai? -  baigus gerti kavą, apie tikslus prakalbo vaikinas.
- Jau seniai nieko nebesigirdi. Atrodo, lyg nieko ten nebūtų, -lengvai trūktelėjo pečiais Silvija. Bet, vistiek, reikia čia būti labai tyliai ir atsargiai.
Po neilgai trūkusio pasiruošimo, užgniaužusi kvapą, mergina jau stebėjo, kaip centimetras po centimetro, kaišiodamas smaigus į statmenos uolos plyšius Justinas ropščiasi į viršų. Ji net negalėjo suprasti, ar laiko daug praėjo, nes tokio kopimo stebėjimas virto amžinybe. Pagaliau lengviau atsiduso. Jaunuolis pasiekė keteros įdubimo kraštą, netrukus dingo iš akių. Nedrįso nieko klausti, nors pokalbio įrangos pakalba būtų galėję kalbėtis ir per atstumą. Justinas, irgi, tylėjo.
Rankoje tvirtai laikydamas paruoštą šūviui begarsį pistoletą, jis tyliai ir atsargiai slinko į priekį. Dangčio kraštas buvo netoli. Už jo vaiski dangaus žydrynė, vietomis papuošta lengvučiais plunksninių debesų potėpiais.
Dangčio briauna nelygi, bet aukšta šonine siena nemenku puslankiu riogsojo ant uolų keterų. Iš vienos pusės apačioje iki horizonto plytėjo vanduo. Kitoje  puslankis rėmėsi į uolų viršūnes. Į tą pusę ir pasuko Justinas. Labai atsargiai, žvilgsniu įdėmiai įvertindamas kiekvieną pusmetrį į priekį, kad neužkliūtų, kad statoma koja neišjudintų netvirtai besilaikančio akmens, nepaspirtų kad riedėdamas gabalas nesukeltų triukšmo. Lėtas buvo toks slinkimas pagal dangčio sieną, kol jaunuolis pamatė atvirą liuką. Užgniaužęs kvapą, jis žengė į svetimo pasaulio teritoriją.
Nieko nesutiko, niekas jo nestabdė. Visur tuščia ir tylu. Tačiau, čia kažkas buvo. Justinas tai jautė intuityviai. Dar po kelių akimirkų išgirdo vandens pliuškenimą. Garsas sklido iš už pravertų durų. Vėl tyla.  Prisėlinęs prie durų, jaunuolis dirstelėjo į vidų. Du neregėti sutvėrimai ten buvo kuo tai užsiėmę, vienas priešais kitą susėdę ant grindų. Justino reakcija buvo žaibiška- šūvis iš paruošto pistoleto  į arčiau esantį. Kol jo kūnas nusviro ant grindų, buvo paleistas ir kitas šūvis į antrą, šiam net nespėjus pakelti nustebusių akių.
  Taip lengvai likvidavęs priešus, jaunuolis net sutriko. Norėjosi sprukti iš čia, kol nepasirodė daugiau tų sutvėrimų, bet susivaldė. Mintys skriejo viesulu- užsiimti patogiausią poziciją, jeigu tektų gintis. Patogiausia buvo prie tų pačių durų, nes iš čia matėsi patalpa su gulinčiais negyvais sutvėrimais, ir neilgas koridorius-matytųsi, jei kas nors ateitų iš  išorės. Tačiau, niekas daugiau nepasirodė. Įtampai atslugus, jis ėmėsi dairytis. Čia buvo ovalo formos patalpa, pasienyje ganėtinai ilgas baseinas. Matomai, jame ir maudėsi tie Žemėn įsibrovę, mąstantys kitų civilizacijų atstovai. Svetima kitų pasaulių gyvybės rūšis.
Justinas lėtai prisiartino prie nušautų būtybių. Telkšojo jų pralieto kraujo bala -žalsvos spalvos lipni masė, sumišusi su vandeniu varvančiu nuo šlapių lavonų. Kažkokius driežus primenantys kūnai, su stipriomie užpakalinių kojų šlaunimis, bet pagaliukus primenančiomis blauzdomis. Tarpupirščiuose plėvė, kaip vandens paukščių. Tokios pat viršutinės galūnės, tik mažesnės. Kūnas padengtas matiniais žvyneliais. Galva kažkuo priminė varlės galvą. Kažkuo priminė, bet ir buvo daug detalių, kuo skyrėsi. Iš kūno išsišovę storos ir ilgos uodegos buvo neatskiriamai tarp abiejų susijungę atsiraitojusiais uodegų galais. Net gleivės per susijungimo vietą buvo ištryškę. Galima sakyti, sutvėrimai buvo vienas prie kito prisisiurbę neįveikiama jėga.,, Gal taip jie dauginasi? „ toptelėjo pirma mintis jaunuoliui.
Kadangi ir toliau niekas nesirodė, Justinas tyrinėjo patalpą be trukdymų. Iš šios pirmos patalpos turėtų būti praėjimai į kitas dangčio sekcijas, tačiau jokios durys neatsivėrė, ir nesimatė nei rankenų- nei kitokių mechanizmų, su kurių pagalba būtų galima galima atverti praėjimus aklinoje sienoje.
Supratęs, kad diena eina vakarop, kad šiandien dar ką nors suprasti ir rasti nebepasiseks, jis nutarė lestis žemyn, kur jau nerimavo Silvija.
Vakarieniaujant, jis viską pasakojo merginai. Abu svarstė įvairias prielaidas kodėl dangtyje nieko daugiau iš ateivių nebuvo matyti.
- Gali būti, kad sutvėrimai dieną čia nebūna, atlieka kažkokias užduotis, o vakare sugrįžta, -nerimavo vaikinas. - Ras tuos du lavonus, tai viską čia išnaršys.
- Gali būti, kad tik tie du buvo likę gyvi. Kitus sudraskė Maksas, dar kaip nors žuvo, -padrąsinančią mintį išsakė Silvija.
-Gal, bet naktį turim budėti. Dar gali būti, kad jie į bazę dangtyje sugrįžta periodiškai.
Pirmas budėti nutarė Justinas. Žinojo, kad vis tiek neužmigs, galvoje duzgiant spiečiams minčių. Atsakymų į klausimus nebuvo. Jis galvojo, kaip geriausia elgtis, susidūrus su visai nežinomu priešu.
Prieš aušrą jį pakeitė mergina. Kadangi naktis praėjo ramiai, tai reiškė, kad aliarmo niekas nekėlė.
Tačiau Justinas miegojo neilgai. Pakirdęs iš miegų išdėstė tolesnių veiksmų planą.
  -Dabar mums reikia pasigaminti virvines kopėčias. Tu galėsi jomis patekti į viršų. Ir Maksui užkelti reikia krepšio. Aš dar kartą lipsiu tuo pačiu būdu, tada nuleisiu tau kopėčias. Šiandien dieną paskirsim tam pasiruošimui, kartu stebėsim, ar ateiviai nesirodo. Reikia čia atsigabenti šunį, nes jis ten prie olos ir gyvena.
  Diena praėjo ramiai, dirbant paruošiamuosius darbus. Ramiai elgėsi ir atplukdytas Maksas. Jis nė per žingsnį nesitraukė nuo Silvijos, taip džiaugėsi susitikimu.
  Iš pačio ryto, vos papusryčiavęs, jaunuolis vėl ėmėsi pavojingo kopimo . Sėkmingai pasiekė sienos viršų, vėl atsargiai nuslinko dangčio pasieniu. Visur buvo tylu, ramu, nesimatė jokių pasikeitimų. Netrukdomas jis nuslinko į patalpą, kur liko gulėti negyvų ateivių lavonai. Ir iš netikėtumo nustėro. Patalpa buvo tuščia. Lavonai buvo dingę.,, Koks čia velnias? Padarai buvo parsiradę? Kur jie dabar? Ką sumanė?,,
Vaikinas, nebežinodamas, kaip geriau, šonu slinko koridoriaus pasieniu, pasirengęs bet kurią akimirką šauti. Per liuką išsiropštęs į lauką, žvilgsniu aprėpė vietovę, kur galėtų užsislėpti ir gintis. Tam tiko keli aukštesni rieduliai, už kurių jis ir įsikūrė. Kai nurimo pašėlusiai plakanti širdis, grįžo šaltakraujiškas situacijos vertinimas. Reikia tyliai stebėti, laukti ir bandyti suprasti.
Praslinko kelios tylaus stebėjimo valandos. Niekas neatskrido, neatropojo, neatplaukė. Niekas nepasirodė ir iš dangčio vidaus. Justinas pasiryžo vėl eiti į vidų, dar kartą viską apžiūrėti. Bus, kaip bus…
  Šį kartą jaunuolis nutarė apžiūrėti vietą, kur turėjo gulėti lavonai, gal ras atsakymą, kur jie galėjo dingti. Ten matėsi ateivių kraujo balutės. Niekas jų neišvalė. Pagalvojęs, kad reikia pažiūrėti, ar nesimėto šoviniai, jis žengė žingsnį ir vos neišgriuvo, kojoms už kažko užkliuvus. Pistoletas  iškrito iš rankų, nuslydo grindimis.,, Kas per velnias?,, -mintyse nusikeikė Justinas.,, Spąstai? Man šakės…,,
Keli šuoliai ir jaunuolis šoko į baseiną, į visas puses pasipylė sukeltos bangos vanduo.
  Išbuvęs po vandeniu, kiek plaučiuose užteko oro jis išniro atsikvėpti. Nieko. Ramu, kaip ir iki tol.
Tik išsitaškiusio vandens baloje, pradėjo ryškėti kontūrai. Lavonai niekur nedingo, jų tik nesimatė, kai vanduo nudžiuvo nuo sutvėrimų odos.
„ Siaubas-šitie padarai dar ir nematomi sausu oru,, Jaunuolis pajuto, kaip pašiurpo oda, nuo sąmonėn besiskverbiančio stingdančio baimės jausmo. Čiupęs besimėtantį pistoletą, jis nedelsdamas išlėkė laukan, vėl užsislėpė už riedulių. Atgavus kvapą, sugrįžo gebėjimas mąstyti.
Atsirado suvokimas, koks didelis pavojus žmonėms, susidūrus su nematomu priešu. Jie prisėlina, daro ką nori. Nesaugu niekur. Pagrobiamos moterys, kažkas padaroma vyrams. Juk, ir pas Justiną ateivis atsibeldė su kažkokiomis užmačiomis. Pasisekė, nes padaras buvo lietaus sulytas. Pasisekė dar kartą, kad tie du maudėsi baseine, prieš juos užklumpant. Silviją išgelbėjo Maksas. Reiškia, šunys juos užuodžia. Nors viena gera žinia. Reiškia, pirmiausia reikia čia užkelti Maksą. Tada jau bus galima įsikurti, nes, panašu, kad dabar jokių ateivių čia nėra. Būtina čia viską nuodugniai ištyrinėti, priešą galima įveikti tik jį perpratus.
Justinas nuleido žemyn atsineštą virvę.
- Ruošk Maksą pakėlimui. Talpink pintinėje, pasirūpink, kad  nesumanytų iššokti. - pranešė jis Silvijai, įjungęs pokalbių respiratorių.
-Sakei, kad turėsiu kopti kopėčiomis, ir prižiūrėti šalia keliamą šunį.
-Jis čia turi atsirasti pirmas. Taip saugiau.
Išlaisvinęs iš virvių, kuriomis Maksas buvo tvirtai surištas, dar prisuktas ir apraizgytas pintinėje, vaikinas nuleido virvines kopėčias, jomis, įveikusi baimę, į viršų pasikėlė ir Silvija. Įkandin jos, buvo pakelta ir prieš tai į pintinę sukrauta drąsuolių manta.
  -Nakvosime čia. Įduboj po dangčiu. Maksas įspės, jeigu padarai atsibelstų. Kito pasirinkimo nėra. Gelbėtis tektų, nusileidus žemyn,  džiunglėse. Tarp plikų uolų jie  mus  sugaus, - baigęs viską pasakoti, nusprendė jaunuolis.
  Naktis praėjo ramiai, šuo ramiai elgėsi  ir toliau. Nekantraudamas kuo greičiau susipažinti su ateivių technologijomis, kad suprastų ir juos pačius, jų elgseną, gyvenimo būdą, fiziologiją- Justinas  sudėliojo planą.
- Jūs budėkite čia. Įspėsite mane, jei ateiviai pasirodytų. Aš einu į vidų. Reikia padaryti lavonų skrodimą, pamatyti kaip sudarytas organizmas. Gal, žinodami, rasime ir priemonių apsiginti. Reikia  suprasti, kaip atsidaro praėjimai į kitus sektorius, ten viską tyrinėti. Jie gerokai pažengę, lyginant su žmonėmis. Juk tai jie atskrido iš kažkokios planetos.
Justinas pasiėmė aštresnį peilį iš kelių ir nužingsniavo prie negyvėlių. Pirmiausia apipylė vandeniu, kad matytų. Pradėjo nuo odos apžiūros. Žvynų danga slankiojo įvairiais kampais, gal tai ir slėpė vaizdą atspindint šviesą. Jaunuolis nutarė pirmiausia tuos du kūnus atskirti, kad būtų patogiau. Reikėjo skubėti, kol nepradėjo irti. Tik vargais negalais pavyko įkišti peilio geležtę tarp uodegų galiukų- taip stipriai jie buvo tarp savęs sulipę. Po to buvo jau lengviau. Braukdamas atbulu peiliu atskyrė vieną nuo kito. Bet tai buvo tik pradžia. Kūnai viduje buvo įleidę kažkokios juodos medžiagos latakus vienas į kitą. Giliai, nes patraukti  neišsiskyrė. Suėmęs vieną negyvėlį už pažąstų, Justinas tempė iš visų jėgų. Netikėtai lavonai išsiskyrė ir iš inercijos vaikinas atbulas nulėkė iki sienos, ant jo užvirto negyvas ateivis.
  Didžiausiai Justino nuostabai, tuo metu atsivėrė anga sienoje. Praėjimas į kitus sektorius buvo laisvas.,, Tai štai, kaip atsidaro jų durys. Nuo ateivio atvaizdo. Veikiausiai, turi būti šlapias,  kad durys matytų. Todėl čia pirmiausia patenkama prie baseino.. -pasamprotavo  jaunuolis.
Kad įsitikintų minties logiškumu, jis pradėjo palengva slinkti pasieniu, prieš save nešdamas ateivio lavoną. Durys vėrėsi viena po kitos. Bet greitai angos išnykdavo, kaip nebuvę. Pro vieną angą  Justinas dirstelėjo į vidų, nes pajuto iš ten besiveržiantį šaltį. Nebuvo nieko, tik matėsi daug durelių šalia viena kitos, išdėstytų per visą patalpą .,, Čia gerokai šalta. Būtų neblogai įgrūsti lavonus, kad neirtų,, - sumetė vaikinas.
Bet buvo baugoka. O jei durys užsidarys ir jis nebegalės išeiti. Gal galima kokiu nors būdu palikti nors pusiau praviras.
Nutaręs, kad be pagalbos neišsivers, Justinas pasikvietė Silviją,  pasitikėdamas Makso budrumu.
Mergina neužtruko ateiti. Smalsiai apsidairė, kai akys užkliuvo už negyvo sutvėrimo, jose atsispindėjo pasišlykštėjimas. Net nusipurtė visu kūnu.
- Šykštu? Šleikštulį teks įveikti ir jį paliesti. Turi jį visu ūgiu laikyti prieš šitas duris, kad neužsidarytų. Man reikia ten užeiti. Jei užsidarytų, man esant viduje, reikės pasitraukti į šoną, o po kelių minučių su ta baidykle vėl atidaryti, kad galėčiau išeiti, - paaiškino  Justinas.
Mergina valios pastangomis susitvardė, nesiginčydama padarė viską, kaip buvo pasakyta.
Dėl viso pikto į vidų įsitempęs antrą negyvėlį, jaunuolis neryžtingai pravėrė pirmas pasitai
kiusias dureles ir apimtas siaubo atšlijo, pakirto kojas, apėmė silpnumas. Ten gulėjo užšaldytas moters lavonas. Nenorėdamas išgąsdinti Silvijos, jis suvaldė emocijas, ir atidarinėjo dureles toliau. Visur gulėjo užšaldytų moterų ir vyrų palaikai, kai kuriems buvo padaryti skrodimai, išimti vidaus organai. Pasidarė aišku- ateiviai atliko žmogaus organizmo tyrimus. Jaunuolis pajuto, kaip užvaldė deginanti neapykanta tiems svetimų pasaulių įsibrovėliams. Daugiau nebenorėdamas čia būti, jis apleido šaldytuvų patalpą. Durys neužsivėrė, kol prie jas buvo laikomas ateivio lavonas.
- Ačiū už pagalbą. Jau mesk šalin tą brūdą, eik įkvėpti gryno oro. Aš dar užtrūksiu. -
- Ką darysi? Jei reikės, mane pasikviesk.
- Bjaurų dalyką teks padaryti. Nunerti jiems odą, kad turėtume raktus įeiti į kitas patalpas. Reikia daryti jų iškamšas., tik tokiu būdu atsidarinės durys.
- Geriau man nematyti, - mergina užsiėmė už burnos ir išskubėjo išeiti iš patalpos.
„ Tikrai, geriau tau nematyti, o gal ir nežinoti,, - palingavo galvą Justinas, dvejodamas, ar reikia pasakyti apie radinius šaldytuvų kambaryje.
Tada ėmėsi labai nemalonaus darbo- dirti lavonams odą, kartu darant pjūvius audiniuose, kad galėtų daugiau apžiūrėti.
Kadangi buvo domėjęsis žmogaus organizmo sandara, fiziologija, tai netruko atkreipti dėmesį, kad vidaus organai labai panašūs, panašiai išsidėstę.  Net kraujas raudonos spalvos, tik šiek tiek kitokio atspalvio dar ir susimaišęs su žaliu skysčiu koks ištekėjo iš lavonų. Dar padaręs keletą pjūvių, jis nutarė, kad šiai dienai užteks.
Bet ir užmigti nesisekė. Kamavo begalė klausimų. Kokiu tikslu ateiviai atsirado šioje planetoje, ar seniai čia, kokius eksperimentus darė su žmonėmis, kokias išvadas padarė, ką ketina veikti Žemėje, kiek jų čia yra...
Organų panašumas leido daryti prielaidą, kad tie sutvėrimai gali gyventi mūsų sąlygomis, visai nesunkiai adaptuotis. Juk, nušautieji buvo be jokių šalmų, reiškia kvėpuoja tos pačios sudėties oru.
Justinas suvokė, kad jo tyrinėjimai be jokių laboratorijų yra labai paviršutiniški, tačiau suteiks nors minimumą žinių, kurios pravers kovoje.
  Vos išaušus, jis pamėgino užmegzti ryšį su kurso draugu, gauti žinių, ar kas nors vyksta, ar pastebėti invazijos požymiai. Ryšio stotelė tylėjo, veikiausiai Manto nėra namie- nutarė Justinas.
Paskubomis užkandęs, jaunuolis nuskubėjo prie savo tyrinėjimo objektų. Baigęs dirti odas, susidomėjo ateivių masyvių uodegų sandara. Abu buvo identiški-be lyčių skirtumų. Pas abu nuo viduje esančio organo žemyn leidosi juodi latakai, kurie dabar buvo vos ne dvigubai pailgėję. Sueities metu turėjo pasiekti tą vidinį organą .,, Išeitų, hermofroditai,, -svarstė vaikinas.
  Atvėręs šaldytuvų duris, jis tuos keistus sutvėrimus paliko šaldymo spintose, nes reikėjo pradėti domėtis ir Skraidančiu dangčiu.
Bėgo dienos, jų virtinės jungėsi į savaites, mėnesius. Pasinėręs tyrinėjimuose, Justinas net pamiršo kiek laiko trijulė jau čia.
Retsykiais su Silvija, radę patogesnį nuožulnų šlaitą, trumpam nusilesdavo į kalno papėdę apsižvalgyti vietovėje. Pakankamai platus balto smėlio paplūdimys skyrė neaprėpiamus vandens tolius nuo grėsmingai stūksančių uolų. Krantu paėjėję aptiko  siaurą įlanką, kurios vandenys brovėsi į uolų tarpeklį. Buvo aišku, kad taip siekia ir tą olą, per kurią jis čionai pateko. Radinys ant kranto nebenustebino- jie jau nustojo kuo nors stebėtis. Tai buvo keletas keistų daiktų, kokį parodė Silvija, kuomet liko nuo vandenyje Makso užpulto ateivio.
- Regis, tai jų plaukiojimo įrenginys. Reikia pasiimti patyrinėti. Gal koks greitaeigis kateris.
Daiktas nesunkus, todėl be vargo buvo atitemptas arčiau, ir gana greitai Justino perprastas. Maža to, pasirodė dar ir naudingas. Tikrai greitaeigis, todėl laikas nuo laiko jaunuolis plaukdavo į pakrantės miestą parsigabenti produktų.
  Galima sakyti, drąsuoliai gyveno patogiai, ramiai. Bet, šioje šioje neįprastoje aplinkoje jautėsi nejaukiai, ir neleido sau užsimiršti. Nerimą kėlė ir tai, kad nesisekė susisiekti su Mantu. -
  Visą Dėmesį Justinas dabar buvo sutelkęs skraidančio dangčio technologijų tyrinėjimui. Niekieno  netrukdomas jis vaikščiojo po visas sekcijas, gilinosi į brėžinius, labai daug laiko praleisdavo ryšio patalpoje, tikėdamasis perprasti ekranuose vingiuojančias įvairiaspalves bangas, vildamasis nugirsti kito pasaulio garsus, ar jų nuotrupas.
  Tą dieną vaikinas išplaukė  parsivežti maisto. Nepamiršo ir Silvijos mėgstamų gardėsių. Kai grįžo, mergina, kaip visada, laukė atsisėdus uolų papėdėje, kad padėtų nusinešti pirkinius. Buvo puiki popietė. Nuo vandens plynės pūtė gaivus vėjelis, sklaidydamas per dieną įkaitusio oro klodus. Nesinorėjo iš karto grįžti į nusibodusias patalpas vėl jaustis situacijos įkaitais.
- Pabūkim truputį čia. Tegul pailsi mintys, - pasiūlė Justinas. -Pasilepink, - ištiesė jai lauktuves.
Mergina sėdėjo susimąsčius, atrodė prislėgta. Dėkingomis akimis pažvelgė į jaunuolį, tačiau neskubėjo skanėstų išvynioti, laikė rankose.,, Pavargo,, - užjaučiamai pagalvojo jis.
- Išsimaudykim. Nė karto nesame čia maudęsi, -pasiūlė, norėdamas išsklaidyti kažkokias slogias jos mintis.
  Justina pažvelgė jam į akis, bet be entuziazmo.
- Eik pirmas, aš vėliau... - atsiliepė vangiai.
Vandens paviršiumi ritosi neaukštos bangelės, pasiekę krantą jos bliuško, ramindamos negarsiu jūros ošimu. Gera. Paplaukiojęs, jis dirstelėjo į krantą. Silvija sėdėjo ten pat.
- Na gi, eikš... Pašokinėsim per jūros bangas. Vanduo šiltas. Žiūrėk, saulė ne už ilgo leisis, pasimėgaukim, kol galim…, -tačiau, ir taip kviečiama, ji nepakilo iš vietos.
  Sunerimęs dėl draugės nuotaikos, jaunuolis išlipo į krantą, prisėdo greta. Tyliai stebėjo, kaip ji ėmėsi vynioti gautą skanumyną atsikando… Jam norėjosi paglostyti jos vešlius, kaštono atspalvio plaukus. Tik draugiškai, raminančiai. Bet palietęs, pajutęs, kaip  pirštai paskendo    sruogose, nebepajėgė atitraukti rankos. Pirštai slydo, painiojosi -tiek kartų svajota juos palytėti. Slopintas geismas ir aistra prasiveržė bučiniais, laukiančiais atsako. Jau seniai Justinas buvo supratęs, kad Silvija yra pati svarbiausia jo gyvenime, kad jis be proto įsimylėjęs. Matė jos akyse ir atsakomąjį jausmą, ramų ir tylų, o kartais ir ilgesingą slepiamą artumo laukimą. Bet nedrįso peržengti ribos, pakeisti tikrovę svajone.
  Merginos širdis atsiliepė-ji tirpo bučinių lavinoje, Justino glėbyje…
  Bet, vos vyriškos rankos nuslydo jos liemeniu, atsivėrė užmerktos akys- jose buvo tik panika.
Išslydusi  iš glėbio  atšlijo, skubiai susitvarkė išpešiotą iš treningų maikę, atsistojo.
- Atleisk, - sumurmėjo nusukusi akis, -Eikim jau.
Nejaukioje tyloje jie užkopė į viršų-abu, kaip nesavi. Justiną kamavo klausimas kodėl mylinti mergina paskutinę akimirką jį atstūmė. Kas nutiko? Blogi prisiminimai, nesuprantama dvasinė trauma? Ir baimės kupinos akys bylojo apie kažkokią praeities patirtį.
Bet, nutaręs, kad nedera uždavinėti jokių klausimų, į kuriuos ji, vargu ar panorės atsakyti, ven gdamas slegiančios tylos, jaunuolis pasuko į ryšių sektorių.
  Vos įžengęs į kambarį, užmetęs žvilgsnį į ekranus, nustėro nuo pasikeitimo. Nebemirgėjo bangų spalvos, viskas buvo užgęsę. Tik centriniame juodavo akies vyzdys. Buvo akivaizdu -juos rado, reikia nedelsiant dingti.
Kelių sekundžių prireikė, kad atsidurtų lauke, sutikęs išsigandusį draugės žvilgsnį  neturėjo laiko aiškinti.
- Skubiai žemyn. Tu leiskis pirma, aš pasirūpinsiu Maksu, kad nenuslystų. Lipk į katerį.
Tačiau, laiko neužteko. Virš  kalvų viršūnių jau sklendė ateivių skraidyklės, apsupo krantu bėgančius žmones. Kaip pašėlęs lojo Maksas. Kažkas blykstelėjo iš skraidyklės apačios, ir šuo sukniubo. Ant besiblaškančių dviejų žmonių nukrito tinklas, pradėjo blėsti mintys. Po kelių minučių krantas liko tuščias.  Besileidžiančios saulės spinduliai dar palytėjo smėlyje įspaustas pėdas. Švelniai ošė jūra.
Justinas nesuprato, nei kiek laiko praėjo, nei kur yra. Miglotai prisiminė, kaip leidosi kalno taku, rizikuodamas paslysti ir nukristi. Priekyje, taip pat rizikingai, tarp aštrių akmenų judėjo moteris. Prisiminė - Silvija... O Dieve- Silvija.  Kur ji? Jos čia nėra… Ar jai nieko nenutiko? Bet nebylios sienos abejingai tylėjo
Taip pat lėtai ir abejingai slinko laikas. Nerimas krūtinėje, mintyse. Smaugiantis nerimas... padėkliuko stiklinė vandens, ir kelios riekės duonos. Iš pradžių tik patraukęs dėmesį, vėliau sukėlęs įniršį. Jaunuolis atsistojo, priėjo prie padėto maisto ir iš visų jėgų spyrė. Padėkliukas nulėkė oru, atsimušė į sieną ir pažiro smulkiais gabaliukais. Tokiu judesiu atsikratęs nežinios nevilties, išreiškęs pasipiktinimą, protestą, kitas nesuvoktas emocijas, jis vėl susirangė ant grindų. Liko tik laukimas.
Be garso pasislinko plokštė sienoje, angoje stovėjo žmogaus siluetas, ilgu laisvu apdaru, veidą dengė gobtuvas.,, Pagaliau,, -pakėlė nuleistą galvą Justinas.
- Išeik. Rankas už nugaros . Apsisuk. - pasigirdo įsakmus, kažkur girdėtas balsas.
Jaunuolis padarė kas liepta, neištaręs nė žodžio. Išgirdo už nugaros spragtelint antrankius, apglėbusius rankų riešus.
-Dabar eisi į teismą. Nedaryk nesąmonių, nes esi per silpnas prieš juos. Tie keli sargybiniai be vargo su tavimi susitvarkys. -Balsas  atrodė dar labiau pažįstamas.
Justinas pasuko galvą, tuo metu žmogus nusiėmė gobtuvą
- Tu? - Savo akimis akimis negalėjo patikėti Vaikinas. - Tu su jais išvien?
-Aš dirbu vertėju. Toks mano darbas.
-Seniai tiems šliužams tarnauji, Mantai? Ar gerai uždirbi?
- Kalbėti tarp savęs su nusikaltėliais mums uždrausta.
- Nusikaltėliais? Dabar aišku, kodėl nepalaikei ryšio. Tu ne žmogus. Tu Žemės šiukšlė.
Koridorių labirintais atvestas, jaunuolis buvo atsidūrė erdvioje salėje. Priekyje sėdėjo penkiese, su gobtuvais . Pasukęs galvą, Justinas išvydo Silviją.
- Nekelk sumaišties, pastebėjęs, kad įsitempė visi vaikino raumenys, įspėjo Mantas. vieta- vienučiu kapsulės kosminėse orbitose. Iš ten negrįšite, todėl galėsite laisva valia rinktis- gyventi, kol gyvybė nutrūks dėl organizmo natūralaus senėjimo. Arba miegas miego įrenginiuose, pasirenkant įvairius pabudimo intervalus. Nemiegančiųjų  komfortui parūpintas maistas, galimybė mokytis ir tobulėti Mūsų rasė humaniška. Iki pakėlimo į orbitą dar turite laiko atsisveikinti su tais, su kuriais norėtumėte, prasmingai atgailauti už nusikaltimus. Tam čia yra jūsų religijos tarnautojai, kuriems galite atlikti išpažintį.
Teisingumo farsas baigėsi. Paskutinis žvilgsnis į mylimąją, žinant, kad daugiau niekada nepamatys.
Vėl koridorių labirintas ir kamera, tik šį kartą ne vien plokštė, bet dar ir grotos.,, Oho, koks aš reikšmingas,, -mintyse ironizavo nuteistasis.
Slinko laikas, kurio Justinas jau nebesuvokė. Jautėsi emocinėje duobėje. Nemėgino nei analizuoti praeities įvykių, nei ateities galimybių. Buvo tik žinojimas-jis yra, bet jo nebėra. Niekas nežinos, kad jis gyvas, bet dingęs . Su niekuo atsisveikinti nepanoro- kam skaudinti…
Klausą pasiekė žmogaus žingsniai.,, Jau ateina,, -šmėstelėjo mintis.
Atėjusysis nusiėmė gobtuvą.
- Prakeiktas žiurke, išnyk-su neapykanta, metė Justinas. Nenoriu, kad tu būtum paskutinis, kurį matau Žemėje.
- Noriu, kad žinotum. Faktus, nors jie bus ten nereikalingi. Bet, tavo toks hobis- žinoti. -Nemaloni šypsenėlė žaidė Manto mimikos raumenimis.
- Sakai, faktus. Ar bent vienas galėtų tave pateisinti?
- Nereikia taip dramatiškai... Kad suprastum, pradėsiu iš toliau. Atvažiavom į šitą kraštą iš Lietuvos. Pilni entuziazmo kibom į studijas. Tiksliau-tu kibai, kaip koks apsėstas. Man mokslai dingo iš galvos tą minutę, kai pamačiau merginą, apsigyvenusią kitame name. Langas prieš langą Atrodė, galima ranka pasiekti. Bet ji buvo nepasiekiama. Tačiau galėjau stebėti. Tą ir dariau- Vakarais sėdėdavau tamsoje, ir žiūrėdavau, ką ji veikia. Jeigu nenulesdavo žaliuzių. Mačiau, ką valgo, ką veikia. Žinojau, kada grįžta, kada išeina. Norėdavau gatvėje užkalbinti, eiti šalia ir klausytis jos kalbos. Bet niekada neužkalbinau, tik kaip šešėlis sekiau, arba tūnojau prie lango. Kartą ji nebegrįžo. Pasiėmė šunį, sėdo į automobilį ir išvažiavo. Nežinojau kur, ieškojau, klausinėjau, bet niekas nieko nežinojo. Vieną vakarą atsibeldei tu su savo į fantazijas panašiu pasakojimu. Pagalvojau, kad nuo mokslų išprotėjai. Tačiau greitai pats susidūriau su ateiviu. Manęs tykojo prie namo durų. Pajutau, kad kažkas sugriebė, mėginau išsivaduoti, bet išgriuvau. Kokia tai letena sugriebė už gerklės, darėsi silpna, dar pamačiau artėjantį švirkštą. Galvojau, kad galas, norėjau rėkti, apėmė siaubas. Nežinau, gal padarui manęs pagailo, nes švirkštą patraukė. Atsibudau savo kambaryje, skaudėjo galvą, pamaniau, kad iš vakaro padauginau, todėl sapnavau košmarą. Kol nepamačiau raštelio, kad esu priskirtas vergų kastai. Vergai turi nesipriešindami pildyti visus reikalavimus, nes kitaip bus baudžiami mirtimi. Dar sekė aiškinimai niekam nebandyti skųstis, ar kam nors pasakoti. Buvo liepta sėdėti namie ir laukti nurodymų. Taip ir dariau. Galvoje sukosi mintys, prisiminiau tavo pasakojimus, kad sutikai merginą, kurią mėgino pagrobti. Toptelėjo mintis, kad ir mano deivę galėjo pagrobti. Tikėjausi, kad būdamas šalia ateivių, ką nors nugirsiu, gal net pamatysiu kada nors. Man buvo paskirta užduotis tapti vertėju. Gana greitai išmokau jų kalbą, net daugiau, negu turėjau išmokti. Sukiodamasis jų tarpe girdėjau ir tarpusavio pokalbius. Žinau, kodėl jie čia, ką ketina daryti. Jų planetą ištiko katastrofa. Jau seniai. Planeta sena-prasidėjo vėsimo procesas Turėdami labai pažengusias technologijas, jie jau seniai klajoja milžiniškais atstumais, ieškodami kitos planetos kolonizavimui, persikėlimui. Taip rado Žemę. Ji jiems tinkama. Jie seniai čia, vykdė stebėjimus, bet norint persikelti, reikia atsikratyti pagrindiniais gyventojais -žmonėmis. Tyliai, humaniškai be žudymo, be karų. Išsaugant savus, nes jų palaipsniui mažėja. Tas jų humaniškas žmonių pašalinimas ilgai tęsis. Žmonės turi išnykti nebesidaugindami. Juk, jau seniai  pastebėta, analizuota, kad moterys nepastoja, negimdo. Kaip jie padaro vyrus nevaisingais, nepavyko sužinoti. Numatyta dalį žmonių palikti, kaip darbo jėgą. Atrenkami tinkami pagal jų kriterijus. Jie talpinami į kapsules ir išsiunčiami miegoti orbitose. Labai kruopščiai atrenkamos moterys. Parenkamos išskirtinio grožio. Gal turės būti linksminančiomis, šokančiomis ir jų valdovus pamaloninančiomis vergėmis. Gyvendami tarp žmonių, juos stebėdami išmoko ieškoti malonumų sau. Tai hermofroditų rasė, susieinanti kartą per brandos laikotarpį. Tada abu paleidžia į gyvenimą po vieną palikuonį. Dėl kokių nors priežasčių pasitaiko, kad kai kurie neišgyvena, todėl vyksta lėtas nykimas. Dėl planetos vėsimo sąlygos pasidarė sudėtingesnės, padidėjo mirštamumas. Žemėje jie atkreipė dėmesį, kad sueitys, dažnos, išnykimas negrėsė. Jų mokslininkai darė kakokius  darbus su dirbtiniu apvaisinimu. Labai domėjosi visomis mokslo pažangos sritimis . Nepastebimai įslinkę, vogė mokslinių darbų medžiagą, kopijavo, analizavo. Tai tiek žinių apie faktus. O šiandien man pasisekė pamatyti ir savo dingusią deivę. Tai Silvija.. Tu išlėksi suktis orbitoje, negrįši niekada. Aš, gal sugebėsiu ją išgelbėti. Ateivių neveikia jokios emocijos. Jie pripažįsta mainus. Už kažką gauti kažką. Ir čia nebūčiau atėjęs be mainų. Jie pamėgo būti maloninami.
Justinas pašoko, kaip spyruoklės pametėtas, puolė prie durų. Mantas instinktyviai atšoko.
-Tu, prakeiktas driežgyvių gaidy, ką sumanei? Atmink, jei kada grįšiu į Žemę, tau būtų geriau jau būti po žeme... jei paliesi Silviją...
- Tu, entuziazmu gyvenantis menkutis peliūkštis… Ko cypauji? Kodėl jos neišgelbėjai? Tavo dėka, nevykėli, ji ištremiama į kosmosą amžiams. Tu pražudei, bet gal man pasiseks išgelbėti.
Mantas pasisuko eiti, bet dar atsigrįžo ir sodriai spjovė Justino pusėn. Seilių  lašai lėtai pradėjo leistis žemyn, palikdami drumzlina ruoželį.


Viskas taip aiškiai sugrįžo dabar į vienatvėje dienas leidžiančio vyro atmintį – atrodė, kad tai buvo vos prieš keletą dienų. Tereikia praverti duris ir vėl kvėpuos Žemės oru, stebės dangų, medžius, paukščius, klausysis jūros bangų mūšos. O svarbiausia- sėdės greta, ir jis galės apkabinti tą nuostabią moterį, užuosti jos kvapą.
Tačiau žinojo- to nebus. Dabar gali tik matytis orbitinio kalėjimo video vaizde. Rytoj vėl ją galės išvysti, atsiprašyti. Sužinoti, kaip klostėsi jos likimas. Gal ateiviai jos iš karto neišsiuntė, juk  Mantas gyrėsi, kad mėgins kažką pakeisti. Negi tas išdavikas būtų galėjęs perkalbėti  atėjūnus. Gal rado ką pasiūlyti mainais, gal išnaudojo, naudodamasis jos bejėgiškumu. Nuo tos minties Justinui susigniaužė kumščiai, net krumpliai pabalo. Tačiau, pirmiausia reikia apsitvarkyti, kad būtų panašus į žmogų, o ne į nuogą gyvūną.
Rūbų jis jau seniai nebeturėjo. Nutaręs nemiegoti, sudėvėjo visai. Vėliau įprato būti nuogas. Patalpoje buvo šilta, temperatūra galima reguliuoti. Kuo apsirengti, arba nors prisidengti? Ilgai dvejojęs, ne noromis pradėjo apžiūrinėti niekada neužsivilktą miego skafandrą. Galiausiai, kad ir jausdamas pasidygėjimą, apsivyniojo aplink klubus. Apsikirpo barzdą, truputį pasitrumpino išsidraikiusius plaukus.
- Rytoj. Rytoj prasidės kitas etapas... Dar pažiūrėsim, kas ką... - sumurmėjo pats sau.
2022-02-12 23:06
Į mėgstamiausius įsidėjo
Šią informaciją mato tik svetainės rėmėjai. Plačiau...
 
Norint komentuoti, reikia prisijungti
Įvertinimas:
Balsų: 4 Kas ir kaip?
 
Blogas komentaras Rodyti?
2022-04-21 21:10
Viesulinė
  Viskas gerai su pastebėjimais, patarimais. Geranoriškai priimu. Gaila, kad mažoka jų. Nors skaitė nemažai skaitytojų.
  Nemažai skaičiau ir aš, ką yra parašę kiti. Padariau tokią išvadą -kūrinio, kuris būtų tobulas ir mintimi, ir minčių išraiška
dar neradau. Kai kuriuos galėčiau pakritikuoti, bet ne taip, kur sakinys blogai sudėtas. Aš linkus vertinti visą siužetą.
Na, reikia pasistengti, ką ir ketinu padaryti.
Dabar siūloma rašyti detektyvą. Pamėginsiu.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-04-21 20:03
St Sebastianas
Na, taip, kiek skaitančių, tiek nuomonių, bet tik mano teisinga.;) Informacijos kūrinyje turi būti tiek, kiek reikia. Ji neturi būti grūdama į gerklę, kad štai Džastinas gyveno dvylikaaukščio rūsyje. Tai gali būti nuorodos į tą informaciją. Tarkime, jei pasakai, kad pro langus matėsi kitų namų stogai, jau akivaizdu, kad gyvenama pakankamai aukštai. Jei pasakai, kad pro langus spoksodavo pasistiebę vojaristai - jau akivaizdu, kad tai pakankamai žemai. Kokiu būdu autorius pateikia nuorodas į informaciją ar pačią informaciją - jau jo gebėjimų ir fantazijos reikalas. Smulkmeniško aprašymo dažniausiai nereikia, tačiau skaitant turi būti aišku kas, kaip ir kodėl vyksta. Nebent informacijos nuslėpimas yra svarbus siužetui ar dar kokiam dalykui.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-03-15 23:02
Viesulinė
St Sebastianai. Skaitau ir šypsaus. Galvoju- o kodėl šypsaus? Juk kritikuoja. Šiaip tai aš nieko prieš prieš kritiką- viskas gerai, parodo klaidas. Savęs profesionale nelaikau-tik pabandymas...Gal pravers ateity patarimai...Ačiū.
Bet pažėrė jos Aihara-perdaug ištęsta, veiksmas vystosi lėtai, perdaug smulkmeniška... Tačiau, pagal jus, dar turėtų būti išsmiau, o tai reikštų- dar smulkmeniškiau.Pvz. dar turėčiau surašyti ilgą paaiškinimą kur ten tos džiunglės, koks atstumas , kaip jas pasiekti, kad kiekvienas neįsivaizduotų, kaip su tuo langu..ar iš pirmo ,ar iš devinto šoko... Smulkiai aprašinėti, kaip ieškojo siūlės ir panašiai.Aprašyti daugiau detalizuojant nenorėjau, vengiau dar labiau išsiplėsti.
Nukainotam pritrūko tikroviškumo-valdžios, policijos, kuri pirma pradėtų veikti, o ne personažas.Bet, tada kečiasi ir visas siužėtas. Žodžiu- kiek skaitančių, tiek nuomonių..
Esu dėkinga perskaičiusiems, parašiusiems atsiliepimus.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-03-11 01:20
St Sebastianas
Kai _randasi_ žmonės, paprastai rekomenduojama netoliese turėti pribuvėją. Randasi neturi būti naudojamas kaip yra pakaitalas.

Iš abiejų kūno šonų laisvos vietos buvo mažiau, nei pusmetris. Na, o kiek erdvės buvo rankų šonuose? Ar gulėta nukryžiuotojo poza, nes tarp kūno ir rankų turėtų būti pusmetrio tarpas. Jei nebūtų žodžio „kūnas“, sakinys būtų visai normalus.
slenkant viršutinei sienai Sakyčiau viršutinei pusei ar daliai. Viršutinė siena skamba kažkaip neteisingai.

Ji pakėlė rankas, užčiuopė vietą nuo kurios pakilo veido gaubtas. Ne paprasčiau pasakyti, kad tiesiog palietė veidą? Ar veido gaubtas pakilo ne nuo veido?

Ten pajuto iškilią siūlę, palengva braukė pirštu žemyn Siūlę? Ant veido? Aliuzija į Frankenšteino monstrą?

Nusirengimo proceso nesupratau. Na, gerai, nuo pečių iki delnų lyg ir aišku, bet ankstesnis procesas, kur siūlė nuo veido iki pėdų - kelia sumišimą.

Na, gerai, pagalvokime logiškai. Prabundu nepažįstamame cilindre, man nuo veido pakyla kažkoks gaubtas, viršus prasiveria... Ir pirmiausiai išsineriu iš drabužių? Kodėl? Pirmas veiksmas manau būtų apsidairyti. Jei nusirengimui yra priežastis, jos nesijaučia pačiame kūrinyje.

Dėmesį patraukė po viena esantis simbolis- telefono ragelis. Ji prieš kelias akimirkas nežinojo kas per daiktas drabužis ir dabar staiga ji jau atpažįsta telefono ragelį? Kas dar naujo atsitiks po kelių sakinių? Ji prisimins, kad yra Merė Sju turinti supergalių, pavyzdžiui, per penkias sekundes kaire ranka sutepti sumuštinį, kol dešine darosi selfiuką ir kojomis plauna indus?

Koks skyrybos ženklas yra dvigubas kablelis?

Jei moteriškė nemoka skaityti ar tikrai reikėjo rašyti koks užrašas ekrane?

Ties vienu mygtuku ji užtrūko ilgiau. Užtrūko? RImtai užtrūko? Pasitikslinu kas turėta omenyje, remiuosi lietuvių kalbos žodynu:
1. Užlūžti, įskilti, įtrūkti. Užlūžo gal ir tinka ir prie konteksto.
2. nutrūkus įlįsti, įstrigti, užsislėpti Ne, čia jau konkrečiai ne į temą.
3. suskirsti, suskerdėti. Gana neblogai, netgi galiu įsivaizduoti kaip ties vienu mygtuku užtrunka kiek ilgiau, kol visai sudžiūna... Keistokas siužeto vingis, na, bet ko tik neteko skaityti.
4. nustoti duoti pieno Viskas, daugiau neskaitau žodyno, lieku prie šio varianto. Nežinau kodėl ji nusprendė bespaudydama mygtukus save pamelžti... Bet jau kaip minėjau, ko tik man neteko skaityti. Ir šis variantas itin tinka prie anksčiau nutikusių dalykų.

Sapnas buvo toks realistiškas, kad norėjosi toliau jame likti. Moteris vėl užsimerkė O kada ji prabudo?

Neilgai trūkus Aš ne specialistas, bet ar ne per dažnai ji nustoja duoti pieną? Na, juk prieš tai turėtų įvykti tam tikri procesai, kad ji pieną iš viso galėtų duoti...

jaunuolis atsilošė, užsimerkė  ir atsilošė neišsidrėbė du kartus atsilošdamas?

Šuolis pro langą iš devintojo aukšto tikriausiai nebuvo gerai apgalvotas. Iš ryto policijos pareigūnai apžiūrinėdami jaunuolio lavoną galvojo, kad tikriausiai jis neatlaikė įtampos prieš egzaminus. Jei autorė nenurodė kokiame aukšte buvo langas, skaitytojas gali suprasti ir supras neteisingai.

Kai vyrukui įsijungė didvyrio režimas betrūksta, kad purvu (nors kraujas būtų dramatiškiau) nusibrauktų brūkšnius ant veido ir prisiektų keršyti naudodamas savo nenugalimą ginklą - kreditinę kortelę. Šis veiksmas atrodo ne kaip natūrali įvykių pasekmė, o kaip situacijos sprendimas taip, kaip autoriui reikia, kad galėtų toliau judinti istoriją.

Pasiekęs džiunglių pakraštį Kokių dar džiunglių? Iš viso kur vyksta veiksmas? Anksčiau nėra jokių nuorodų į aplinką, kurioje vyksta veiksmas, net minčių nekyla apie šiltus kraštus. Justinas yra pakankamai lietuviškas vardas, Džastinas jau duotų kažkokią nuorodą į nelietuviškus kraštus.

pranešti tai, ką dabar žinojo Ir ką jis žinojo? Kad į kambarį buvo užsukęs iškrypėlis, sėkmingai nušoko iš devintojo aukšto? Pirmiau ne į džiungles, o į policiją reikėjo eiti.

Tačiau gerai sudėtas, augalotas ir ištvermės nestokojantis jaunuolis kuris dar buvo protingas, išvaizdus, puikus pašnekovas, geros širdies, užjaučiantis, puikus meilužis (vis dar skaistus), tėvai jam buvo palikę tiek pinigų, kad net Skrudžas McDakas mirtų iš pavydo... Tikriausiai neprašoviau su apibūdinimais? Personažo savybės neturi atsirasti tuo metu, kai jos reikalingos autoriui. Skaitytojas turi pažinoti personažą ir bent nujausti ką jis gali padaryti.

ir įsliuogė į tokį improvizuotą hamaką, prieš tai palikęs atokiau nesuvalgytų konservų likutį. Džiunglėse paliko neapsaugoto maisto netoli nuo miegojimo vietos? Jis nori privilioti plėšrūnus? Ar konservai tiek blogi, kad bet kokia protinga gyvybės forma stengiasi nuo jų laikytis kiek galima atokiau?

gal galima šuniui padėti, bet atsargumas neleido veikti be atodairos. Taip galvoja žmogus, kuris prie guolio nakčiai palieka maistą, kuris šoko pro devinto aukšto langą, kuris išlėkė į miškus, nes į jo kambarį kažkas įslinko? Būčiau patikėjęs, kad jis lėks paskui šunį ir dantimis griebs kad ir ką ten bebūtų aptikęs.

Reikia rasti tą žmogų, kuris gaudo žuvį. Tai tau labai svarbus žmogus, kitaip nebūtum čia Kokį žmogų? Šitas iš kur atsirado? Čia taip nuspręsta dėl to taškymosi į vandenį?

Nežinau ar dar kada pratęsiu šio kūrinio skaitymą, nes optimizmo jis nekelia. Vaizdas toks, kad prieš publikuojant jis nebuvo redaguotas. Gal tiksliau net nebuvo bandyta redaguoti. Kai kurias nesąmones turėjo išgraibyti net prastas redaktorius. Net autorius skaitydamas kažkelintą kartą jau neturėtų palikti kai kurių dalykų.

Veiksmas turi plėtotis logiška seka, o ne todėl, kad kažkokio įvykio staiga prisireikia autoriui. Gyvenime būna įdomių sutapimų, tačiau kai jie sekas vienas paskui kitą, tai pradeda atrodyti tiesiog neįdomiai. Tarkime, jei vyrukas butų nudobęs iškrypėlį, o tuomet būtų paaiškėję, kad tai ufonautas ir dar vilkintis policijos uniforma - gana logiškai atrodytų noras sprukti į miškus. Kad kalnuose suras kokią olą pasislėpimui irgi gana tikėtina. Kad ta ola turės vandeniu apsemtą tunelį vedantį iki patelės, kuri irgi slapstosi nuo ateivių... Tokiu atveju jau gali pradėti tikėtis, kad tuoj iš už kampo išlįs Netvarkos Nykštukas grodamas būgneliu ir paaiškins, kad būgnų garsas yra mirtinas ateiviams.

Manau, kad autorei reikėtų susirasti žmogų, kuris galėtų redaguoti prieš publikuojant. Tikriausiai užtektų net normalaus perskaitymo ir jau daug kur pirštu galėtų pabaksnoti. Gramatiką pasikartoti taip pat nekenktų - su „Ū“ rašyba ne kas. Kažkokia kūrinio vizija matosi, tekste yra neblogų vietų. Pirma dalis, nepaisant visų trūkumų, sugebėjo sudominti. Gal todėl, kad mėgstu postapokaliptinius kūrinius. Antra dalis skaitoma lengviau, bet pati gerokai nuobodesnė, nors atrodo, kad čia turėtų būti veiksmo, štai žmogų ateiviai užpuolė, jis į miškus pabėgo, išgyventi bando. Tačiau jokios grėsmės nesijaučia, detalių trūksta.

Rekomenduoju užmesti akį čia ir manau, kad čia.
Įvertinkite komentarą:
Geras (2) Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-02-14 20:11
Viesulinė
Pastebėjau praleistą teksto dalį. Nežinau, kur dingo keli sakiniai- Gal išsitrynė įkeliant.Atsiprašau. Ten turi būti.

,, Teismo posėdyje nedalyvavo kaltintojas- prokuroras. Nebuvo nei gynėjo advokato. Mantas atsikosėjęs perskaitė iš anksto surašytą nuosprendį. Už nužudytus ir išniekintus aukštesnės civilizacijos atstovų kūnus, už šnipinėjimą ir informacijos rinkimą tikslu panaudoti, arba perduoti civilizuotos visatos tribunolo esate nuteisti kalėti iki gyvos galvos.Nuosprensis neskundžiamas. Bausmės atlikimo vieta - vienučių kapsulės kosminėse orbitose,,
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-02-13 22:21
Viesulinė
Dėkoju visiems skaičiusiems, išsakiusiems savo nuomonę ir pastabas. Kokią nuomonę besusidarytumėte, nepasikuklinkite ją parašyti. Man tai galimybė įvertinti save. Kažkam patiks, kažkam ne-juk visi turi savo požiūrį.

Aihara, man asmeniškai nepriimtina suskaldyti tekstą, kad būtų galima vienu prisėdimu perskaityti. Autorius parašo tą dieną kilusias mintis, perskaitai ir ,jei patiko, norisi                                                                               
toliau skaityti. O tas toliau-gal po savaitės, po mėnesio...gal ir palieka nebaigtą. Tada nusivylimas, kad darbas iki galo neatliktas. Juk knygas skaitydavome, atidėdami skaitymą. Taip ir čia galima.

Nežinau, nuo kurios vietos nebaigėte, tai ir nežinote, už kokius nusikaltimus veikėjai gavo iki gyvos galvos.

Kadangi nepriskiriu savo rašinio mokslinei fantastikai, o labiau nuotykinei- tai siužeto vystyme nesunku nuspėti, ko iš kalinių galima tikėtis.
Ačiū už nuomonę

Nukainotas, Gal tikroviškumo labai norėti ir neverta. Juk, taip nebūna, kad autoriui nepatogiai  sukrįstų viskas į reikiamas vietas. Jei jau autoriui nepatogu bus, tai skaitantys visai gali nesuprasti kas prie ko. Pvz. jei prireikia virvinių kopėčių, tai reikia jas atsinešti, nes sunku tikėtis, kad jos jau patogiai kabo.
Dėkoju už nuomonę.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-02-13 17:25
Nukainotas
Aiškiai vystoma istorija, nesunku sekti įvykius ir suprasti, kas vyksta.

Bet siužetas galėtų būt kiek tikroviškesnis, nes viskas per daug patogiai ir neįtikinamai sukrenta į autoriui reikiamas vietas.

Jaunuolis, pamatęs padarą, kažkodėl nusprendžia, kad padaras susijęs su dingimais bei vaisingumo praradimu ir tiesiu taikymu dumia į džiungles, kur visiškai atsitiktinai pataiko į tą vietą, kurioje ateiviai laiko pagrobtas moteris.

Ir tada sugalvoja kovoti su ateiviais savarankiškai, be jokių net svarstymų kreiptis į policiją ar vyriausybę.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Blogas komentaras Rodyti?
2022-02-13 13:26
Aihara
Atleiskit, visko neperskaičiau. Rekomenduočiau skelti tekstą į trumpesnes dalis, kurias galima lengvai vienu prisėdimu perskaityti. Tuo pačiu ir komentuoti lengviau, galima skirti daugiau dėmesio smulkmenoms, ne tik bendram vaizdui.

Prasidėjo iš tiesų neblogai. Silvijos dalis šiek tek nuobodi, nes ji tik tyrinėja aplinką be tikslo. Justino dalis suteikia svarbią informaciją apie kūrinį: vienas pasirinko miegą, kitas - kalėti. Tai sukelia intrigą, kokį nusikaltimą jie padarė, ir kodėl jie taip keistai nubausti. Galima spėti, kad kūrinys bus apie jų bandymą vėl susitikti ir kartu pabėgti.

Tuomet prasideda priešistorės pasakojimas, ir jis, deja, kiša koją. Spėju, kad buvo labai smagu rašyti apie bėgimą, šuns jaukinimąsi, lindimą gilyn į urvą ir t.t. Bet skaityti visa tai pasidaro didelis darbas, nes tas smulkmeniškas aprašymas neįtraukia, ir atrodo visai nesusijęs su kūrinio pradžia, ar apie ką kūrinys turėtų būti (susitikimą ir išsivadavimą).

Siūlyčiau pergalvoti, apie ką kūrinys. Apie tuos du žmones? Apie ateivių užkariavimą? Pasipriešinimo judėjimą? Kai išgryninsite kūrinio idėją, bus lengviau ir skaityt, ir rašyt. Sėkmės.
Įvertinkite komentarą:
Geras Blogas
Visuose


Čia gyvena krepšinis

Lietuva ir apie Lietuvą