Ar galite įsivaizduoti žaizdą,
kuri užsitraukia akyse lyg ją kas
uždažytų odos atspalvio dažais, tą
atvertį sunaikinančiais? Chirurgas maniakas
gali. Tiesa, tik dėl to, kad terminą
„akyse užsitraukia“ įsikalbėjęs.
Operacinė. Daktaro klausos fone Carmina
Burana, rankos baltos, tokias turėdavo skalbėjos,
žvilgsnis ledinis, asistentai priešingai,
kardiogramoje normalaus lengvumo sąmyšis,
koridoriuje eutanazijos priešininkai,
tarp jų kunigas, repetuojąs mišias,
veiksmas prasideda, skalpelio ašmenų sprintai,
krūtinėje, pasirodo, širdis ne vienvaldė,
tada druskos užbert ir įtrint – tai
pabaiga. Galima įjungti Vivaldį.
Žaizda dažniausiai gyja lėtai. Randą
galima įrašyti kaip force majeure‘ą,
jausti kaip laikai pro šalį skrenda,
barstydami vėją dalimis po šuorą.
Laikas pro šalį skrenda ir stabteli –
ar ilgam – kas gali žinot. Kas gali.
Horizonto pakraščiai, raustą toli,
tik fonas. Virš jų padangė miegalė.