Vėjas klevuos

Šimto metų sapnai tarsi vandenys slinko,
Išsapnuota būtis pasiprašė į uostą,
Kiekvienam  net mažyčiam vėl sąmonės linky,
Rytas vakarą dygų spygliuotą vėl glostė.

Paprašius ramybės, kai dūdmaišiai dilo
Tarsi sopulį vėl išsūpavus ant rankų,
Baltas paukštis nakty į padangę pakilo
Ir savus atminais jis pusiaumigom lankė.

Dar ne laikas kentėt, kol pasaulis lyg burės,
Tavyje ir many dar nesiliečia rankos,
Nesutikom kitų, nenukėlėm kepurės,
O už šilo tamsaus vėl perkūnas ten trankės.

Žaidė vėjas klevuos, blykško veidas motulės,
Pasijutęs  brangus, tu vienybėj su vėju,
Tirpo ryto migloj vėl voratinklių tiulis,
Niekada taip baikščia su manim nekalbėjai.