Dideliame baltame ekrane
stambiu planu viena šalia kitos dvi poros lūpų –
viena po vešliais ūsais, kita botoksinė, ryškus lūpdažis – skaito eilėraštį.
Apačioje kaip šviečiančiose naktinėse led lempučių reklamose bėganti eilutė
(šrifto aukštis proporcingas lūpų aukščiui) skaitomo teksto,
po vieną rimuotą eilutę pakaitom atskirai skaito kitos lūpos,
tempas moderato, balsai aiškūs, tembrai išraiškingi, intonacija santūri, ekrano apačioje
žemės paviršiaus pjūvis su žole viršuje, sekliu bet švariu vandeniu ant smėlėto dugno,
šie du vaizdai keičiasi vienas į kitą, taigi, ekrane trys planai –
lūpos, bėganti teksto eilutė ir žolė-vanduo. Aplink matinis negyvas baltumas.
Eilėraščio pabaigoje kamera tolsta,
fonas tampa realiu
ir pasirodo, kad dažytosios lūpos priklauso vyrui,
o ūsai priklijuoti moteriai.
Paskutinės eilutės pabaigą abi poros,
vėl stambiu planu, perskaito duetu,
jiems iš lūpų kampučių ima tekėti raudona srovelė (suprask kraujas),
simbolizuojanti sukramtytą gyvąją prasmę.