Gyvenimui

Tiksi ir tiksi gyvenimo laikrodis, bėgo
Metai pro šalį nelyg nebalnoti žirgai,
Liko vien ašaros skaidrios ant sniego
Ten gal ir tu dar lig šiol nematytas likai.


Man tas tiksėjimas sopulį užmirštą kėlė,
Užsnigtos mažos sodybos ir medžiai baltai,
Ten  senutėlis pavargęs  išėjo į kelią,
Ten, kur lelijos viendienės žydėjo kaltai.


Man tas  žydėjimas dilo  ir dilo,
Vakarą vėlų, kai kilo į dangų delčia,
Močia trobelėj palaikėj prabilo,
Vėjas dar pustė, bet pustė ir šėlo ne čia.


Vėjų princese, sakyk, kur tas kalnas prie upės,
Jį iš senovės žilos dar menu,
Ten beržuose amalai tarsi vėtrungės supos
Ten, kur šešėliai ištirpo svajonių manų.