Valanda

Plius beveik iki lubų langas – namai
išsyk man jaukūs.
Tokiais ir buvo nuo neatmenamai
senų laikų. Net apsiniaukus

visuomet gera būdavo
debesį žvilgsniu lyg snaudžiantį katiną
glostyti ir žinoti, kad visai nesvarbu tavo
visų laikrodžių laikas – nieko neskatina,

nieko nereiškia, nieko neskolina,
krėslas, knyga, ant kelių vilnonė antklodė,
kartais užsimerki, nes kol vyną
supranti, žinai gylį, o ne ženklo plotį,

pokalbius įsivaizduoji lyg įrašus,
klausymąsi lyg vėliavas,
atspindys kur nors vandeny aršus,
atminty šiltas, lyg spalvos pagaliau vėl klevuos.