Buvo periodas pavadinimu Kažkas Nuostabaus. Mes
maudėmės šviesiu metu tamsoje
ir atvirkščiai, galvodami, kad bausmės
aplenks mus, palaima tęsis ir mums su ja
tik pakeliui. Taip ir buvo. Jokių požymių, jog
kas nors debesingo artinas ir vakarėlis į pabaigą,
nejutom, rodėsi – šok, rankom viršum galvos mojuok,
puotauk, vienoj vietoj visi malonumų uab‘ai – jėga,
bet realybė šiek tiek, švelniai tariant, kita,
periodai turi dieną ir paskutinę. Visi, deja.
Sėkmei katarakta akivaizdi, sėkmės kakta
suraukta, ji beveik suicide, ją
talžo žodžiai į nugarą, juosmenį, į šlaunis,
į veidą tokį visuomet jauną,
kuris buvo ir veidrodis ir šulinys,
žodžiai dabar spjauna,
ir jau staiga vienas aš, takas į šoną, einu ten,
tikimybė, kad nesugaus, nedidelė, sugaus,
bet nevėluoju, viskas minutė minutėn,
iki akimirksnio kažkam ypač saugaus.