Šlapdriba

Šlapdriba be pabaigos, medžių šakos
nulinkę taip, jog supranti – tai lankstumo riba,
ir tuojau prasidės lūžiai.

Viduje šilta. Krosnelėj liepsna raiša. Kas
šešėliams pagelbės, vargšai drebą
lyg nuogi meilužiai,

ant grindų jie.
Vynas, atodūsius raudonumu sulėtinęs,
nežinojimą skaidrina ir išsklaido.

Nėra žodžių aštrių, jie visi apduję.
Žvakės violetinės,
glunda jų šviesa tobulai, to

nieko daugiau netrūksta. Absoliučiai.
Nė truputėlio dar nors.
Valanda lydosi.

Mandagūs prisiminimai svečiai.
Juos išlydi vidurnaktis tarnas.
Žingsniai susigeria šaligatvio plytose.