Dainų ir duonos

Kai širdžiai reikia žmogaus
Gal būt tik vieno,
Kuris supras ir atjaus,
Kai mėnesiena

Išsiplaus iš dangaus
Per laiko upę.
Aušra pakirdus nuraus,
Žydės lyg lūpos,

Kurios, kad myli kuždės
Neprasivėrę.
Šviesoj nykštukės žvaigždės
Slėpsimės vėlei,

Ir nieko jau nereikės,
Tik vienam kito, -
Širdgėla iš debesies
Suodžiais iškrito.

Susprogs ramybės lašai
Krauju aguonos...
Lyg elgeta vėl prašai
Dainų ir
      Duonos?