Nekaltas prasidėjimas

Lėti, svaiginantys judesiai.
Melodija
Vinguriuoja,
Eilėmis sau patalą kloja.
Nešilta. Baugu.
Lauke tiek nepažįstamų veidų
ne...
Nesvarbu... aš per juos nuoga brendu...
- mano siela atvira -
kiekvienam
praeiviui
skirta.

Ten, aludėje, tiek daug keistų,
tamsių figūrų, nerangių;
Dvokas ir migla,
graži vyrų gaida.

Mano akyse, prieš tave,
O didieji bokštai vyturių,
jūsų garsą
kiekvieną rytą aš girdžiu. -
po piet...
po keturių...

įeit man baisu...
dievo rykštė
stebi, baudžia -
be nuodėmių niekas neįleidžia.
Žiūri į tave
keista dabita.
Abitas suteptas
Juoda kraujo dėme.
Žiūri į akis ---
paslaptis -
Veidrody nugrims
širdis.

sūkuriuoja.
Siaučia pūgos.
Viesulingų
debesų
tamsu,
skauda,
neramu.
Ausyse gaudžia, tuksi, baubia
kažką reiškiančiu balsu:
aš čia... gana... eikš pas mane...
O kaip niūru.
Ar matei miestą be langų?
Ten taip tamsu.
Iš prieblandų, tarp dviejų aušrų
Išnirs balsas, klykiančiu tonu:
Nuodėmingas gimei!!!
Nevertas išeit!!!

Beliks tik virš dūmų ir sparnų:
Tų beribių žuvėdrų, klykiančių angelų -
Beliks tik ašara tyra.
O ne -
Ji ir ne balta -
Aistros nuodėmės sutepta...

- Taip gera mirti tavo glėbyje -