Diversija

Žinojau, jog gali pralaimėt gyvenimui,
Bet, kad sau – niekada.
Nemokėjau pasiguosti artimui
Tad verkiau viena tuščioje erdvėje.

Bėgo laikas ir smigo kulkų bandom
Vis giliau ir tankiau į krūtinę,
Pūlius valiau šilkinėm skarom,
Kad nebūtų baisaus uždegimo.

Sudegink mane lyg feniksą,
Kaip skrudinai laiškus nakčia.
Gal buvau aš tamsi kaip oniksas,
Kad tau buvo gėda mylėti net paslapčia?

Pamiršau tavo trapius pažadus,
O gal melas sklando ore?
Užmečiau ant tavęs savo apžavus,
Bet juk aš tik dulkelė tavo fone...