Čia ir dabar

Kadangi gyvenu diena šia,
o ne kokia ten abstraktaus rytojaus versija,
kažkodėl, ką padarysi, panašia
į kažkieno gal net sėkmės istoriją, tarsi ja,

ta sėkme, būtų galima pasikliauti,
ypač jeigu ji ne už kalnų, kaip sakoma.
Plauki iš vakar, dugnas, vis sekliau, tie
akmenėliai į padus ir štai krantas – koma

horizonto ir kalnai, stūksantys jau nebe „už“,     
vieta tinkama laukt atstumtųjų rytojų.
Diena prašlamės, pračiurlens ar praūš?
Nieko neveiksiu. Rankoves užsiraitoju.